Sign in

Copyright ©

Išgyvenimas nr. 4

(Paaiškinimas: Adelės išgyvenimus skaitykite, laikydamiesi eiliškumo, t.y., nuo pirmo išgyvenimo, kurį, kaip ir kitus ankstesnius išgyvenimus, rasite žemiau, kitaip rizikuojate nepatirti įspūdžio.)

Perjungusi radijo imtuvą į kitą dažnį Adelė vėl išgirdo kalbant, todėl iškart nusivylė, nes tikėjosi išgirsti grojant ir/arba dainuojant, tačiau, užuot ėmusi ieškoti muzikos, numojo ranka ir sumanė pasiklausyti kalbos, kuri ją greitai sudomino, nes tai buvo kažkokio prancūzų keliautojo, o gal tyrinėtojo, pasakojimas — jis pasakojo prancūziškai, bet buvo verčiama į lietuvių kalbą, kad visi suprastų — apie Adelės žemę, kurioje siaučia stiprūs, iki devymmetrų per sekundę vėjai. Tu matai, gal keliautojui, o gal tyrinėtojui, o gal sau pačiai, sušnabždėjo Adelė, taigi aš turiu žemės, o būčiau nežinojus, jei būčiau toliau junginėjus ir ieškojus tos savo muzikos.

Copyright ©

Šių išgyvenimų neįmanoma atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamus kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platininti jų originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Adelė — nereali būtybė, o jei atrasite analogijų su realiais asmenimis, tai turėkite omenyje, kad ji pramanyta.

Išgyvenimas nr. 1

Įjungusi radijo imtuvą ir išgirdusi, kad pagaliau bus mokamos kompensacijos žemės savininkams, kurių sklypuose įbesti elektros stulpai, Adelė baisiai nudžiugo — pagaliau teisingumas triumfuoja, deja, trumpai džiūgavo, kol prisiminė, kad jos sklype nėra jokių stulpų, todėl jios baisus džiaugsmas po akimirkos virto baisiu…

tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntaisiais Švedija pirmoji pasaulyje uždraudė aerozolio purškalus, Kinija atšaukė draudimą skaityti Aristotelį, Šekspyrą ir Dikensą, Amerikos muzikos apdovanojimus pelnė Stivas Vonderis (Stevie Wonder), “Fleetwood Mac’’ ir C Twitty, o Brigita Krauz (Brigitte Kraus) pagerino pasaulio uždarų patalpų 1000 m bėgimo rekordą (2:34.8), Šveicarijoje, iš kapinių, buvo pavogtas Čarlio Čaplino karstas su palaikais, Amsterdame 50 000 žmonių dalyvavo demonstracijoje prieš neutroninę bombą (panašios demonstracijos vykdavo ir kitose demokratinėse šalyse, bet neutroninės bombos šalininkams tai buvo nė motais), “Wings’’ išleido albumus With a Little Luck ir London Town, už du milijonus dolerių parduota Gutenbergo Biblija, Afganistane įvyko prosovietinis…

tikrai ne pati maloniausia tema, ir, nepaisant to, kad, išgyvenęs jau (dar?) pusę šimtmečio, apie tai vis pamąstau, nebūčiau čia rašinėjęs (neturiu tam nei didelių gabumų, nei noro, nei kantrybės, nei laiko), jei ne vienas įdomus sutapimas ar atsitiktinumas. Tai buvo dar prieš Kalėdas. Ant stalo, priešais nosį, tomis dienomis gulėjo atverstos Boriso Akunino ir Grigorijaus Čchartišvilio — jei dar nežinojote, tai žinokite, kad tai vienas ir tas pats asmuo — “Kapinių istorijos” (jie abu viename asmenyje ir yra šios knygos autoriai), o būdamas automobilyje ir turėdamas vieną kitą laisvesnę minutę, — savaime suprantama, ne vairuodamas, — dar nuo lapkričio…

jei tavo kalba nebus geriau už tylą, tai ir nekalbėk…

Vis dėlto angliškai “do not speak unless it improves on silence”, jei pažodžiui, tai “nekalbėk, nebent tavo kalba pagerintų tylą”, atrodo dar geriau. Šiaip ar taip, bet tai yra viena geriausių kada nors mano girdėtų ir skaitytų frazių.
Vieni ją priskiria kinams (kažkodėl ir aš taip manau, gal todėl, kad jų zen budistai vienuoliai tylą nepaprastai vertina), kiti — indams, dar kiti — ispanams, o dar kiti autoriumi laiko Jorge Luis Borges, bet pastarojo autorystė, nepaisant jo erudicijos ir kt. pan. savybių, atrodo mažiausiai tikėtina (ne todėl, kad kinai, indai ir…

apie gyvenimą

netikėtai, ne savo valia atsiradęs, staiga iškviestas, ką ten iškviestas, ne iškviestas, o iššauktas, išrėktas, be jokio pasirengimo, nei repetavęs, nei treniravęsis, išminčių aforizmų nestudijavęs, nieko nepažįstantis, neišmanąs ko griebtis, nei vaidmens nenumanąs, bet dėl to tik geriau, nereikia dėtis jokiu personažu, tuo labiau herojumi, visiškai nenutuokiu nei kaip elgtis, nei ką sakyti, ir apskritai, ar sakyti, nežinau kur atsistoti, kur rankas dėti, kada atsisėsti, o ir teksto niekas neįbruko, gal pamiršo, suflerio irgi negirdžiu, neturiu iš ko rinktis, ir natų nepažįstu, ir dirigento nematau, o ką jau kalbėti apie jo batutą, todėl tenka improvizuoti, o klausa mano tai nekokia, neišlavinta, pirmąkart juk visa tai, ne tik pirmą, bet ir paskutinį, ir nežinau, kiek ilgai visa tai, kiek veiksmų bus, kada užges šviesos?
visą laimė, kad niekas neplos, bisui neiškvies, o tai nesugebėčiau pakartoti nė žodžio, nė vieno, nė paties paprasčiausio judesio…

,,Neveiklumas, matant daromą blogį, yra blogis.“ Dietrich Bonhoeffer.

Būta, o gal dar ir šiandien pasitaiko, manančių, kad Bonhoefferis, su bendraminčiais rengęs pasikėsinimą į Hitlerį, buvo netikęs krikščionis, esą jis patį Viešpatį, mokiusį mylėti priešus, o mušeikai antrą skruostą atsukti, išdavęs.

Esą galėjo, kaip iki karo, pamokslauti, rašyti knygas. Būtų buvęs geras pamokslininkas, iškilus teologas, gal net būtų užkrėtęs ką nors žygdarbiams. Galėjo bent melstis dėl vado ir jo pakalikų atsivertimo, jei nepajėgė jų pamilti. Popiežius juk nesikišo. Tai kas kad Bonhoefferiui ne autoritetas , tačiau daugeliui - Viešpaties vietininkas. O ką, jei fiureris iš Dievo, jei tokia Aukščiausiojo valia? Buvo…

statistikai žino, kiek laiko per savo gyvenimą statistinis žmogus miega, valgo, kalba ir t.t., net kiek laiko praleidžia tualete (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingas buvojimo jame trukmes, nuo devyniasdešimt dviejų dienų iki trejų metų), tik dar niekas neapskaičiavo, bent jau niekas niekur apie tai nerašo, kiek laiko statistinis žmogus būna kažkuo kitu, bet ne savim, t.y. atlieka kažkieno jam primestą arba paties pasirinktą vaidmenį.

Henry Cloud (su dviem raidėm, “dr“, prieš vardą, jei taip labiau patinka) net visą knygą apie kitų, t.y. artimųjų ir tolimųjų, įtaką žmogui elgesiui, mąstymui etc. yra parašęs, ir vadinasi ji “The power of the other“. Jis…

…nuo pat ankstyvos brėškos snyguriavo smulkiomis kruopelytėmis, protarpiais inkščiojo šiaurys, bet lavonvežio mašinistui tai buvo nė motais, jis tik spaudė akceleratoriaus pedalą, nors spausti lyg ir nebuvo jokio reikalo, o ir pedalo nebuvo, lavonvežis švilpė nuokalne, ir mašinistas taip elgėsi veikiausiai tik iš įpročio, nebodamas kur ne kur įbestų kelio ženklų ir šen bei ten suneštų sniego vėpūtinių, nes toks buvo jo pašaukimas — vairuoti…
lavonvežyje kratėsi keleiviai, kurių buvo daug, o pakeliui laukė dar daugiau, nes toks buvo jų likimas

,,Bet aš nenoriu visą laiką būti laimingas. Tarpais turi pasijusti nelaimingas, kad būtum savimi…’’ Fernando Pessoa

po galais, kas — aš pats ar kas kitas — nusprendė, kad turiu būti laimingas?

Arvydo

Get the Medium app

A button that says 'Download on the App Store', and if clicked it will lead you to the iOS App store
A button that says 'Get it on, Google Play', and if clicked it will lead you to the Google Play store