Malta. Agonija ieškant pavėsio.

Mintis aplankyti Maltą kirbėjo jau kuris laikas, nes šis mikroskopinis ir kažkokiais neįtikėtinais būdais išlikęs autonominiu (nors kurį laiką buvo tiek Didžiosios Britanijos, tiek Italijos, tiek Prancūzijos sudėtyje), žemės lopinėlis Viduržemio jūroje yra pagarsėjęs savo puikiu klimatu, draugiškai nusiteikusiais vietiniais gyventojais, gardžiu maistu, pigiu vynu ir žaviais landscape‘iniais vaizdeliais (paplūdimiai, uolos, prieplaukos ir pan.).
Kad galėjau prašauti rinkdamasis kelionės datą, pirmąkart galvoje sukirbėjo likus dviem savaitėms iki skrydžio (skridome rugpjūčio pradžioje): orų prognozė diagnozavo 35–37 karščio dieną ir apie 27 šilumos naktį. Taip pat desperatiškai akis badė raudonas įspėjamasis signalas — „galimi nepatogumai. Rizikingai aukšta temperatūra“. Tačiau su žmona norėjome atšvęsti savo vestuvių sukaktį šiltuose kraštuose, vėjavaikiškai pliuškentis nemažiau įšilusiame jūros vandenyje ir vienintelis klimato elementas, į kurį atkreipėme dėmesį rinkdamiesi Maltą šiuo metų laiku — iškritusių kritulių kiekis per pastaruosius keletą metų. Štai iki ko priveda lietingos vasaros Lietuvoje. Išsivysto aero-hidro paranoja (neurozės forma patentuota anoniminių britų mokslininkų).
Sinoptikai yra linkę klysti, skiesti ir nusišnekėti, bet tik ne šį kartą. Maltoje pasitikęs karštis smogė it Connor McGregor kairė — nuožmiai. Šio nokauto pasekmes vėliau jautėme visų atostogų metu. „Čia, Maltoje, mes turime penkis metų laikus: rudenį, žiemą, pavasarį, vasarą ir pragarą“, taip šį karštų oro bangų periodą įvardino vietinė sengalvėlė. Ir tai velniškai tikslus apibūdinimas! Galų gale maltiečiai yra išties religingi žmonės (vieni didžiausių katalikų Europoje, jei tikėti statistika ir Šv. Marijos statulėlių kiekiu jųjų namų palangėse), tad jau tikrai ne kietakakčiui ateistui, kokiu laikau save, ginčytis su jais, kokia gi temperatūra laukia kipšo katilinėje.
O jeigu dar prie beprotiško karščio pridėsime absurdiškai netikslius viešojo transporto, kuriuo naudojomės (bandėme naudotis, tikslinu, nes tai svarbi detalė), tvarkaraščius, gausime potyrius, kuriuos prilyginčiau ne pietietiškai siestai, o rytietiškam konclageriui. Aš tiesiog pateiksiu vieną situaciją, kad suprastumėte ką turiu omenyje: rytas, 11 val., autobusų stotelė, lauke saulė pleškina paspaudusi ant kokių 42 (o gal ir daugiau), nei menkiausio šešėlio aplinkui, bet sukandęs dantis lauki autobuso, kuris turi atvažiuoti už dešimties minučių bei nuvežti tave į pajūri. Praeina 10 minučių, 20 min., 30 min., 40 min. ir staiga, tarsi kelrodė žvaigždė, pasirodo jis — autobusas. Imi mojuoti jam rankomis, maldaujančiu žvilgsniu sieki akių kontakto su vairuotoju, o jis tave pamatęs trukteli pečiais, mosteli ranka į autobuso saloną parodydamas, jog atsiprašau, bičiuli, vietų nėra — lauk kito autobuso. Panašios situacijos buvo tiek dažnos, jog aš pasižaidėjau sau daugiau niekada gyvenime nekritikuoti Vilniaus viešojo transporto. Tie, kurie žino, kokią situaciją čia turime, gali tik įsivaizduoti ką turėjau išgyventi Maltoje. Tiesa, kondicionieriai veikė 99% visų saloje važinėjančių autobusų salonuose (su tuo 1% irgi buvome susidūrę, tai kelionės viduryje autobusas priverstinai sustojo, nes viena moteris buvo ties sąmonės praradimo riba) ir į tai reikėtų lygiuotis mūsų susisiekimo paslaugų bendrovei.
Tuo metu, kai atvykome, Maltoje prasidėjo pompastiškas pasiruošimas „Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų“ iškilmėms. Jeigu Lietuvoje Žolinė yra tokios pat svarbos įvykis, kaip nacionalinė spurgų dieną JAV (tik mums Žolinės metu dar ir į darbą eiti nereikia), tai maltiečiai į šį įvykį žiūri rimtai. Aš nežinau, kaip malti švenčia Kalėdas, bet po šimts, Santa Maria jie švenčia neįtikėtinai. Jau likus savaitei iki ceremonijos pradžios sala užjuda, kaip reiveris užsimetęs LSD “Love parade” metu: katalikiškomis freskomis apstatomos gatvės (su lyg kiekviena diena butaforinių monumentumų daugėja), fejerverkai visoje saloje (ir ne šiaip kuklios petardos, o kasdieninės 15–20 min. trunkančios trankios, įvairiausiomis spalvų paletėmis persipynusios bei vizualią formą įgavusios garsinės serenados), miestų centrai kas vakarą sausakimšai perpildyti žmonių. Visi linksmi, laimingi ir net bažnyčios teritorijoje nesibodi išlenkti butelaitį alaus. Jokių suvaržymų, draudimų. Ir nors šiuos masinius vakarėlius teko matyti net 6 vakarus iš eilės, tačiau nemačiau jokių muštynių, konfliktų ar išgėrusių piliečių konfrontacijų su policija. Beje, vienas iš linksmesnių festivalio akcentų — fejerverkai dienos metu. Girdi juos kylant, sulauki sprogimo ir tuoj pat išvysti danguje besimutūriuojanti dūmų debesį. Viskas. Grožio mažai, logikos — dar mažiau, bet niekas nesuka sau dėl to galvos — atrakcija maltietiškai.

Mano aistra senamiesčiams yra nepagydoma, todėl seniausias Maltos miestas bei istorinė salos sostinė Mdina, Valeta (šiandieninis metropolis) ir trys ją meiliai apsupę miestai (Vittoriosa, Senglea ir Cospicua) Maltoje man paliko didžiausią įspūdį. Jaučiu pareigą juos rekomenduoti. Nors, kaip pavyzdys, Vittoriosa iš Valetos galima pasiekti autobusu, rinkitės vandens transportą — valtį. Vos 2 eur žmogui į vieną pusę ir už 15 min. būsite vietoje (viešuoju transportu, tai užimtų ~45 min.). Turistų taip pamėgtas žvejų kaimelis Marsaxlokk irgi vertas jūsų laiko, jei patinka vanduo ir juo judantys įvairiaspalviai, skirtingų formų ir gabaritų laivai, laiveliai. Šiukšlynas ten baisus, kvapas — riečia nosį, bet viename iš ten esančių restoranų valgėme išskirtiniausią patiekalą, kurį ant mūsų stalo matydami praeiviai galėjo nuoširdžiai išreikšti mums užuojautą dėl prasto pasirinkimo pietums.

Būdami Maltoje spėjome aplankyti penkis paplūdimius: Golden Bay, Paradise Bay, Pretty Bay, Xlendi (Gozo) ir Blue Lagoon. Ramia širdimi galiu rekomenduoti Blue Lagoon (esantį Comino saloje, kuri pasiekiama už papildomus 10 eur), kuris man pasirodė išskirtiniausia vieta tingiam poilsiui prie jūros. Atviruko vertas žydras vanduo, smėlėta pakrantė, o užlipus ant uolos— kvapą gniaužiantis panoraminis vaizdas. Tęsiant kalbą apie gamtą, aplankyti Dingli cliffs, ypač tai darant saulei leidžiantis, yra išties vykusi idėja! Sėdi sau ant skardžio krašto, žiūri į Viduržemio jūrą ir gyveni tik ta harmoninga akimirka už nugaros palikdamas destruktyvų, modernia tuštybe užpildytą, minčių spiečių, kuris turi savybę metai iš metų ciniškai destabilizuoti žmogų.

Šios atostogos Maltoje galėjo būti geresnės. Būtų pakakę ir to, jog oro temperatūra būtų 10 laipsnių vėsesnė. Šiluma kaulų nelaužo, sakytum, tačiau realybė tokia, kad tas kasdieninis prakaito krioklys perliejantis tavo drabužius N kartų per dieną išvargina taip, jog tavo suplukusios akys ima nepastebėti grožio, o tik paniškai ieško atokaitos. Taip neturėtų būti. Galbūt kitaip sakytų žmogus, kuris renkasi pasyvų atostogų būdą (viešbutis-jūra-viešbutis-restoranas-viešbutis), tačiau aktyviam turizmui Maltoje rugpjūtis yra peilis po kaklu.
Ir trumpai apie skaičius. Bilietai iš Varšuvos į Maltą (Wizzair) kainavo 110 eur (pirmyn-atgal, dviems žmonėms), dar 30 eur kainavo Lux Express bilietai maršrutu Vilniaus-Varšuva ir atgalios. AirBnb paslaugomis pasinaudoję suradome tikrai modernų butą Mosta centre (9 nakvynės) už 330 eur. Na o kokia bendra atostogų sąmata — nežinau. Laikausi nuomonės, jog pasverti savo finansines galimybes reikia proceso metu, o kai viskas baigiasi — judi į priekį ir apie tai nebegalvoji. Galvoji tik apie tai, kuria kryptimi judėsi kitos kelionės metu.
