Produktyvi tinginystė (EN version soon)

Tinginystė yra dviejų rūšių. Letargo – tinginys piktžolė, atimantis fizines jėgas, todėl net norėdami, negalime nieko veikti. Arba toks, kuris mums jėgų palieka, tačiau su jomis neturime ką veikti. Todėl dažniausiai griebiamės informacinio šlamštmaisčio, užkišančio neplanuotai atsiradusį laisvą laiką:

,,We try to kill every moment of boredom in our lives with mobile devices,” . Noodling on your phone is “like eating junk food”, – įžvelgia šalia esančio straipsnio autorė. (https://www.wired.com/2017/01/clive-thompson-7/)

Informacinis šokas

IT turi tokį terminą – content shock, sunkiai kontroliuojamas ir apdorojamas, nuolat besikeičiančios informacijos srautas. Tai ne tik profesinė, (pvz. reklamos žmonių) bet ir buitinė problema. Apie nusiskandinimą vizualiuose ir garsiniuose triukšmuose, (raktažodis: nevalingas skrolinimas) kurie su savim nugramzdina ir mūsų savivertę, pilna media. Informacijos pervartojimas yra piktybiškas įprotis, išlendantis ne tik tingulio, bet ir vertingos veiklos metu. Noras susileisti aktualių/neaktualių naujienų gali būti susijęs ir su Fomo liga (fear or missing out). Bet dabar ne apie tai. Ką vis dėlto daryti, kai iš tiesų nėra ką veikti?

Pasidaryti su tinginiu arbatos (ar pasigaminti tinginio prie arbatos) arba išeiti pasivaikščioti.

Kaip jautiesi leisdamas laiką su savimi?

Ištrauka iš knygos ,,Steal like an artist’’

Tomis produktyvaus nuobodulio minutėmis, o gal valandomis, gali gimti neįtikėčiausių idėjų. Jei atlaisvintume rankas nuo įpročio kaškąkaškaip veikti, galėtume nugrimzti į save ir susitvarkyti vidinius stalčius, kuriuose per kurį laiką prisikaupė visokios vertės informacijos. Nenuostabu, kad išėję ilgam pasivaikščiojimui prisimename nebaigtas užduotis, taip ir neišplėtotas temas, joms sugalvojame naujas antraštes, atkapstome užmirštus informacinius artefaktus: ,,Kai grįšiu, reikės padaryti/pabaigti”.

Man patinka važiuoti iš Vilniaus į Alytų vienai. Kalbu su savim visą kelią, prisijuokiu, išsipasakoju paslaptis. Kartais įsirašau į telefoną mintis, kurių šiaip jau nenugrimzdus į save niekada nesugalvočiau. Neseniai patobulinau kažkur skaitytą citatą:

Ar gali atsakyti į šiuo klausimus?

  • Ko noriu pasiekti šiemet? Profesiniame, asmeniniame gyvenime?
  • Kokias savybes ir manieras turiu treniruoti, kad tai pasiekčiau? Kokių veiklų, žmonių atsisakyti?
  • Ką norėčiau būti pasiekęs po (pasirinktas skaičius) metų?
  • Koks side projektas man gali kaupti lėtas pajamas?
  • Ar apskritai jaučiuosi taip, lyg antradienis nesiskirtų nuo šeštadienio? Vienodai dirbčiau, nes mane tai veža?
  • Bet koks kitas klausimas, susijęs su tavimi.

,,Ai, nežinau, kaip bus, taip’’. Įdomu, kaip sureaguotų komanda, jei apie tikslo pasiekimą taip pasakytų projekto vadovas. Mes visi esame projekto –savo gyvenimo – vadovai ir jam svarbus veiksmų planas.

Šiuos klausimus dabar galiu išpilti kaip žirnius į sieną. O tam reikėjo nei daug nei mažai –dviejų mėnesių atostogų. Laiko ne draugams, ne giminėms, o sau. Ne bendroms, o savo veikloms, statančioms tik man tinkantį veiksmų supaprastinimo planą.

Procesų valdymas gyvenime

Minėtas projektų vadovas visada turės veiksmų planą, o visas verslas –nemažai laiko ir piniginių investicijų reikalavusį procesų valdymo mechanizmą, kuris išsikeltam tiklsui pasiekti, numatys project scope:

  • Priorities
  • Options and capabilities
  • Layout deployment
  • Refusing distractions, unrelevant tasks
  • Consistent sequence of implements/tools, tasks, deadlines to reach the focus goal ir daugelis kitų.

Nusistatyti aiškius planus neužtenka. Kad juos pasiektume, turime įgyti tam tikrus susikaupimo (focus) įgūdžius , fizinio aktyvumo, mitybos ir miego režimus. Lėtai, įgaunant pagreitį.

Aiškumas lygus sėkmei

Svarbūs tik keli dalykai

Manai, kad gali viską suspėti? Ne, negali. Arba iškrisi iš klumpių, taip ir nepasiekęs nei vieno iš keliasdešimt ,,visi labai svarbūs’’ tikslų. Išgryninimo procesas –juvelyrinis darbas. Kuo daugiau veikiame, įsitraukiame į skirtingas veiklas, tuo socialių ir profesinių pasiūlymų, galimybių atsiranda daugiau. Tas ,,viskas labai svarbu’’ eliminavimas suteikia didelį išsilaisvinimo jausmą ir…laiko. Kalbant apie paslaugas, padėti, žinoma, gražu, bet jei ištiesų dabar produktyviai tinginiauji, verta mandagiai atsakyti: apgailestauju, bet aš dabar su savimi ir negaliu padėti. Juk padėti galima ir vėliau, nebent tai tikrai labai skubus atvejis (tik greičiausiai jie visi prisistatys kaip ,,labai skubūs”, atsargiai:)) Prašantysis gali užsigauti, bet trumpai. Po to visvien išreikš pagarbą. Nes tai neturi nieko bendro su egoizmu ar nepaslaugiškumu. O neretai ir gailimės neapgalvotai sutikę pagelbėti, taip atidėjus savo planus. Apie tai, kaip pasakyti ,,ne’’, galima pasiskaityti knygoje ,,Esencializmas. Disciplinuotas mažiau siekimas’’ Greg McKeown.

Įsišlieti

Pradėti nuo mažų įpročių treniruočių. Šiedu, man jau tapę prigimtiniais: Niekada nesu online ar offline naujienose, kai išeinu pasivaikčioti ir valgau. Tiesa, iš pradžių valgant viešoje vietoje ir nebūnant online ar neskaitant šalia esančių man neaktualių dalykų –įdomus potyris :) Įdomu, kai kūnas stengiasi žaboti refleksus, kurie valgant tiesia ranką link telefono, spaudos Kuo nepatogiau jaučiamės, tuo labiau esame nutolę nuo natūralumo ir nepriklausomybės.

Atsisakydami momento, nepajaučiame jo prasmės.

You get what you focus on.

Mindfulness –labai mandras importinis terminas. Aš jį vadinu įsišliejimu. Jo technikų pilna media ir jo mokytis naudinga, norint išsiugdyti susitelkimą ir nesiblaškymą, kurie yra labai svarbūs siekiant tikslo. Gyvenimo, darbo. Kaip ilgai galime daryti vieną užduotį, nekaltai nepasitikrinant laiškų ar peršokus į kitą, nesusijusią su einama, užduotį? Man smagu stebėti savo pokyčius, kai dirbant vis rečiau netyčia užsimanau atsigert, nubėgt užkąst, persirengt…

,,Prievarta’’ susitelkti gali padėti populiarioji Pomodoro technika, kurią man prieš metus parodė programuotojai. Kompo (yra ir mobili) įskiepio esmė paprasta: pvz 45 min dirbi, o po jų laikrodukas sučirškia, įspėdamas: dabar 15 gali tikrint laiškus, suvalgyt obuolį, padaryt salto su nusileidimu ant špagato, whatever – tik atsitrauk. Taip sukuriamas nuoseklus darbo ritmas. Analogiškų Pomodoro metodų yra daugiau, bet aš naudojau šį:

Mano kolegos freelanceriai renkasi hubus dažniausiai dėl trijų priežasčių –bendruomeniškumo, motyvuojančios aplinkos, arba teigia nesusikaupiantys namuose. Sako, ten – mažiau vizualios distrakcijos ( been there, sutinku su visomis trijomis). Tačiau hubas nesusitelkimo manieros negydo, o tampa priedanga nuo jos pabėgti. Labai svarbu mažais žingsneliais ugyti kantrybę, kad esant bet kokiomis aplinkybėmis išliktume ramūs ir susitelkę.

Įpročiai režisuojami tol, kol tampa prigimtiniai.

Side projektai, treniruojantys kantrybę

Jei nėra laiko side veikloms, kantrybę galima treniruoti pagrindinių veiklų metu, apie kurią kątik buvo rašyta. Na, o jei turima laiko, smagu susigalvoti kokį lėtą ir juvelyrinį užsiėmimą, kurį kursi ilgai ir kantriai. Negalvodamas apie rezultatą, tik apie patį procesą.

Aš per atostogas įsišliejimo mokiausi savaip. Siuvau liemenėles…rankomis. Kaip neproduktyvu, pagalvotų verslas. Kraštelius kilpelėmis apsiuvinėjau rankomis, kelissyk atidžiai išmatuodavau konstrukcijų daleles. Pasidėdavau šalin. Po kelių dienų, vėl turėdama laisvą valandėlę, vėl prisėsdavau dar kažką prisiūdama. Nenorėjau greit užbaigti :) Visiškai liuksusinis kantrybės workoutas.

P.s. liemėnėlės nėra parduodamos — tai mano ,,mandalos’’ :)

Ištvermei ir kantrybei galima įkinkyti ir sportą. Aš susigalvojau savo triuką: prieš darydama pratimą, nusistatau savo skaičių: 20,3o, kaskart vis kitokį. Žinoma, fizinių galimybių ribose. Pratimų darau būtent tiek, kiek nusibrėžiau, nesvarbu, kad rodos tuoj styga nutruks (kantrybės, o ne raumens: ranka vos 5 kg iškelia) Triukas tame, kad dažniausiai skleist garsus pradedu likus 6, 7 pakartojimams, bet darau iki tiek, kiek buvau nusibrėžusi.

Dirbti, kaip ir gyventi, nėra sunku, jei tik investuojama laiko susikurti darbo modeliams.

Tikslo siekimas darbe ir gyvenime yra ilga kelionė, kuriai reikalingas ne tik veiksmų planas, bet ir tam tikros ( kiekvienam skirtingai) ugdomos manieros, režimai tiems veiksmams pasiekti. Kaip sako esencialistai: po truputį, mažais žingsneliais, įgaunant pagreitį. Kad veiktume ne daugiau, o smart’čiau, reikia išsivesti gyvenimo formules. O joms reikalingas laikas. Laikas sau. Gal dėl to sakoma, kad jis pats brangiausias? :)

Greta.