Popiežius Jonas Paulius II. Kūno ir sielos vienybė veda į šventumą.

Ar kadanors sedėdamas arba diskutuodamas su draugais susimastei kas esi? Galbūt tau laukiant autobuso išsikrovė tavo išmanusis telefonas ir tu likai stovėti žmonių šurmulyje. Žingsniai, riksmai ir vėjo gaudesys užliejo tavo ausis tuo pačiu atnešdami ir blankią abėjonę apie tavo egzistavimą? Manau kiekvienam žmogui, ypač tikinčiam, šis klausimas iškyla vieną ar kitą dieną. Ir norint gyventi nuoširdų ir tikėjimo pilną gyvenimą — būtina į šį klausimą atsakyti.

Katalikas net ir trečią valandą nakties pažadintas sutiktu, jog turi kūną ir sielą. Tai vienas iš pagrindinių krikščionybės mokymų. Bet tikrai ne kiekvienam iš tų katalikų būtu aišku kas apskritai yra siela, o kas — kūnas. Šis klausimas, negana to, kad yra labai platus, taip pat pilnas abejonių. Iš pradžių norisi rasti labai tikslų ir paprastą atsakymą. Viską atsijoti į dvi skirtingas puses, lyg mažam vaikui sudėti figureles į tam tikros formos skyles deželėje. Štai vienoje pusėje kūnas, o kitoje — siela. Turbūt labai panorėjus, tai galima būtu padaryti, tačiau atrodo jog atsirastų tiek daug išimčių, kad netrukus kiekvienas faktas prieštarautų sugalvotoms taisyklėms pagal kurias juos skirstytumėme. Pirma svarbu suprasti kūnas ir siela yra labai glaudžiai susiję ir nėra ypatingos linijos kuri viską magiškai atskirtų į dvi lygiavertes puses. Ši kūno ir sielos vienybė netrukdo mums teigti jog siela yra protinga ir galinti priimti instinktams besipriešinančius sprendimus. Taip pat turime suprasti jog siela yra tai kas padaro mus gyvus ir dalykas dėl kurio galime vadinti žmogų — žmogumi. Bet tai, kad mes turime siela, kurioje turi būti mūsų gyvenimo ir mąstysenos pagrindai neleidžia mums pradėti neigti kūną. Dėl kūno ir sielos vienybės, kūna turime gerbti ir prižiūrėti nepaverčiant jo stabu, suteikti galimybes sielai veikti per kūną ir taip vykdyti Dievo valią.

Kiekviename žmoguje galima įžvelgti kūną ir siela, tačiau yra žmonių kurių kūno ir sielos santykis ydingas. Tai ypač pastebima kai žmogus nesivadovauja siela, neklauso sąžinės balso, neliudija Dievo savo realiais veiksmais ir neturi valios. Manau, kad vienas iš geriausiai savo gyvenimu teisingą kūno ir sielos santykį parodžiusių žmonių — Popiežius Jonas Paulius II. Daugeliu šis žmogus dar ir dabar siejasi su gyvu tikėjimu, kuklumu, nuoširdumu ir begaline meile.

Popiežius Jonas Paulius II

Popiežius Jonas Paulius II (tikras vardas Karolis Juzefas Voityla) gimė 1920 m. gegužės 18 d., Lenkijoje. Popiežiumi išrinktas 1978 m. spalio 16 d., o tų pačių metų spalio 22 d. pradėjo vadovauti katalikų bažnyčiai. Svarbu pastėbėti, kad Jonas Paulius II valdė ypač ilgai — beveik 27 metus. Šis Popiežius yra puikus kūno ir sielos vienybės pavyzdys nes vadovavosi siela, pagal ją valdė savo kūną. Popiežius taip pat lavino savo protą: laisvai kalbėjo net aštuoniomis kalbomis. Jono Pauliaus II pašaukimas reikalavo ypač didelės sielos ir kūno stiprybės, jų abiejų darnos ir pažinimo. Pradėjęs savo pontifikatą popiežius Jonas Paulius II atliko 104 pastoracinius vizitus už Italijos ribų ir 146 — Italijoje. Kaip Romos vyskupas aplankė 317 parapijų iš 333. Parašė 14 enciklikų, 15 apaštališkųjų paraginimų, 11 konstitucijų, 45 apaštališkuosius laiškus. Tai žinant galima sakyti, kad Popiežius leido veikti Dievui ir savajai sielai per jo kūną. Bet Jonas Paulius II nesustojo ties tuo. Savo kūnu jis taip pat rūpinosi: buvo sportiškas, mėgo žygius, plaukimą. Kai pradėjo popiežystę 58 metų, buvo neregėtai aktyvus tokiame amžiuje. Ir nors po daugiau nei 25 metų valdymo, 2 bandymų Joną Paulių II nužudyti Popiežiaus sveikata pablogėjo jis liko atsidavęs tikėjimui ir žmonėms iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Popiežius mirė 2005 m. balandžio 2 d. 2014 m. balandžio 27 d. buvo paskelbtas šventuoju.

Apibendrinant, manau, kad iš Popiežiaus Jono Pauliaus II galima daug ko pasimokyti. Jis yra puikus pavyzdys kuriuo mes galime sekti norint siekti teisingo kūno ir sielos santykio: pagarbiai žiūrėti į savo kūną ir jį prižiūrėti, leisti per jį veikti sielai. Kai leidžiame Dievui per mus veikti tampame ramybės, gailestingumo ir tyros meilės nešėjais pasaulyje. Tačiau aukotis Dievui galime tik tada, kai mūsų kūnas ir siela yra vieningi ir pajėgūs Viešpatį į mus priimtį.