Žvaigždės Lietuvoje irgi žmonės: Mikutavičiaus atviri prisipažinimai

Šiandien populiarus Lietuvoje veidas Marijonas Mikutavičius nebetylėjo ir skėlė, ką visi tyliai kalbėjo, galvojo ir savo draugų rate gyvai bei Facebooke aptarinėjo. Skirtumas tik tas, kad vietoj vidutiniškai kokių 6 like’ų iš bičiulių, kurie dar turi vilties ir ryžto kažką keisti, Marijonas susižėrė nei daug, nei mažai – virš 30,000 palaikymo balsų (visa Marijampolė tave palaiko, Marijonai!) ir – dievaži – kiekvienas Marijono žodis buvo vertas beveik kiekvieno įsivaizduojamo marijampoliečio, bet tikro lietuvio, kuriam ne iki lempos, like’o. Paskaitykite:

Ir man pagyvenus Anglijoj, kur mačiau ir mokiausi apie kapitalizmą, ekonomiką ir idealią konkurenciją, ši tema dažnai pykdo ir neduoda ramiai sudėti gluosto. Tad ir aš pasisakiau:

Lietuvos ekonomikos dydis užprogramuotas formuotis monopoliams ir natūraliems oligopoliams, kurių pasekoje turim drabužių kainas didesnes nei ES vidurkis už outlet’ų vakaruose kokybę. Pvz. Apranga: Zara, Bershka, Mango, Massimo Dutti ir visi realiai didesni brandai ant Lietuvos žemės išskyrus H&M. Ar jūs suvokiat, kad realiai 75% visų drabužių parduotuvių skaičiuojant vienetais valdo vienas žaidėjas – Apranga? Kaip kitaip gali būti mažesnės kainos nei ES vidurkis?

Didelis dramblys privalo kviesti investuoti ne tik IT centrus, o kalbėtis su visais įmanomais europiniais retailer’iais kaip Tesco, Carrefour, Kaufland, Aldo kad bet kokia kaina ateitų į Lietuvą ir konkuruotų su Maxima. 2015m. Maxima padarė beveik 50% apyvartos – apie konkurenciją ir PVM mažinimus mes galim kalbėti?

Maxima, IKI, Rimi, Prisma ir galima sakyt ir Norfa dirbtinai laiko kainas laiko Maximos, kuri formuoja rinką, lygyje, nes taip laimi visi – elementari žaidimų teorija. Ir konkurencija realiai vyksta ne kainomis, o nuolaidomis, parduotuvių skaičiumi, express aparatais ir kitais „pričindalais”.

Kaip kitaip paaiškinti, kai ant vienos Perkūnkiemio sankryžos stovi didelės Maxima, Rimi, Norfa ir tuoj LIDL… Ar ten tokie nežmoniški žmonių srautai kaip Akropoly? O pavažiavus toliau Ukmergės g. tarp Iki ir Statoil yra įspraudžiamas Rimi. Ar tikrai tokie srautai plyšta iki dabartinės IKI, kad egzistuoja vartotojų paklausa prilipdyti šalia naują prekybos centrą? Na, Rimi, plečiasi ir jiems jau realiai nebeliko vietos tikrąją ta žodžio prasme plėstis.

Nemanau. Tai yra tiesiog vadinama konkurencija lokacija, kuri padidins tavo „traffic“ – pirkėjų skaičių, bet ne konkurencija kainomis, kuris padidins tavo „traffic“ – pirkėjų skaičių.

Man irgi kyla klausimas: yra du būdai kaip padidint pirkėjų srautą…kodėl visada renkamas pirmasis? Kodėl bijoma konkuruoti kainomis? Atsakymas aiškus – nes taip praloš visi: Maxima, Iki, Rimi ir Norfa ir laimės vartotojas. Čia ir yra gražioji kapitalizmo pusė, kuri niekada neegzistuos komunistinėje santvarkoje, kurioje nėra nei konkurencijos, nei pasirinkimo. Dabar mes esam įkalinti tamsiojoje kapitalizmo pusėje – kažkur per vidurį tarp kapitalizmo idealios konkurencijos ir monopolio. Gerai, kad tinklai stengiasi būti gražesni, modernesni, įdiegti elektromobilių stoteles prie parduotuvių, leisti pirkti su NFC prisilietimu, arba pačiam susimokėti už prekes Express kasoje ir t.t. Konkuruojama viskuo – tik ne kainomis.

Išeitis viena: bet kokia kaina didinti konkurenciją ir tą turi daryti valstybė, o ne žmonės maldaut ir melstis tyliai, kada ateis dar vienas žaidėjas… ir gal bent šis išdrys padaryti kainas 15% mažesnes nei Maximoj (kas dabar ir vyksta su LIDL).


O dar šita tema pasisakė mūsų garbingas Swedbank ekonomistas N. Mačiulis. Jis labai protingas, tačiau, kas būdinga ekonomistui, jis kartais per daug tiki skaičių galia ir pamiršta kvescionuoti, ką tie skaičiai sako ir iš kur jie atsirado… Čia kaip tam posaky:

If you torture numbers long enough – they will confess to anything you want.

Taip nutiko, deja, ir šiuo atveju:

Ir šįkart netylėjau, nes mano gerbiamas ekonomikos guru nebuvo nei toks gerbiamas, nei guru. Man ta pačia tema kyla klausimai…

Bet ar reikia džiaugtis, kad natūraliai susiformavusios oligopolinės kainos šiek tiek mažėja? Ypač kai praeitais metais vyravo defliacinė aplinka ir tai reiškia kad jos nemažėjo dėl paintensyvėjusios konkurencijos (na, nebent baimės faktoriaus, kad ateina LIDL, ir reikia save labiau pozicionuot, kaip geriausių kainų žaidėją su 1000 prekių mažesnėmis kainomis, kurios pažymėtos LIDL mėlyna-geltona spalvom ir turi visad pirkėjui priminti, kad be LIDL yra dar Maxima)

Ar galit pateikti skaičius (e.g. quatified analysis) kiek konkurencingi tarpusavy yra Lietuvos retailer’iai palygint su Vokietija ir Lenkija? Geriausia aišku būtu ES lygiu.

Pvz. Kiek to pačio krepšelio kainos varijuoja (i.e. standard deviation) Lietuvoj, Lenkijoj ir Vokietijoj?

Pavyzdžiui, Britanijoj be jokių skaičiavimų yra visiems aišku – eisi į ASDA – bus maža kokybė ir pigu, eisi į Waitrose – bus super kokybė ir labai brangu (kokius 1.5–2.5 karto brangiau nei ASDA). You choose.

O Lietuvoje?

Nori mokėt keliais centais mažiau ir turėt Eastern European experience? Norfa.

Nori eiti arčiausiai namų / spontaniškai? Maxima ir Iki.

Nori primokėt kelis centus ir turėt Northern European experience? Rimi.

Nori pabandyt ka nors naujo? Prisma.

Realiai – beveik jokio skirtumo, kas liečia kainas. Vėl grįžtu prie to paties – konkurencija viskuo tik ne kaina.


Pabaigai…

Lenkijoj veikia: Biedronka, LIDL, Netto, Simple Market (Auchan), Globi (Carrefour), Intermarché, Aldi, CBA, Aldik Nova (Maxima), SPAR, Billa.

Iš viso: 11 didžiausių ir didesnių prekybos tinklų.

Lietuvoj: Maxima, Iki, Norfa, Rimi.

Iš viso: 4

Bus ir penktas – fingers crossed.