Į kovą už nuobodulį

© Alex Colville

(Publikuota “Verslo Klasėje”, 2013 10)

Taip jau atsitiko, kad internetas mus suvalgė ir tai pastebėjome truputį per vėlai.

Kasdienis triukšmas, į kurį atsikeliame kiekvieną rytą atakuoja neišsemiamais žinių ir paskalų portalais, el.pašto srauto prievarta, bedugnėmis nuorodomis, isteriškais youtube’ais, kvailais memais, trumposiomis žinutėmis, konvulsiškais išmaniojo tikrinimais. Vakare, kai srautas rimsta, pasijungia filmai, varžybos, serialai, kompiuteriniai žaidimai bei “čiatai” su tolimais draugais. Veikti yra ką.

Mes laikomės, palyginti neblogai — laukinių Vakarų kaubojus būtų išvirtęs iš balno dar prieš išsitraukdamas ginklą, jei nusitaikytume į jį tuo, ką per dieną sukišame į savo galvą. Meluotume sakydami, kad nuo visos tos informacijos šiek tiek galvos neskauda ir mums.

Tačiau rašinys visai ne apie paverkšlenimus, kaip sunku gyventi totalinio ryšio laikais, kaip seniau buvo geriau. Visai ne — noriu pasidalinti paprastu suvokimu, nutikusiu be įspėjimo, kažką skaitinėjant.

Blogiausioji žinia: per begalinę žinių ataką mes praradome nuobodulį. Nuobodulys tapo gėdinga silpnybe. Žinoma, savaime jis nėra vertybė, tik katalizatorius tam, ko mums reikia kasdien — apmąstymams, idėjoms, prasmingoms mintims.

Buvimas nesibaigiančiame informacijos sraute, kai bet koks klausimas turi atsakymą, kai bet koks žodis yra sutag’intas, o pro lūpas išsprūdęs teiginys gali būti patikrintas per kelias sekundes, sąlygoja nebuvimą su savimi. G.Deleuze’o žodžiais tariant, tai yra svetimų sapnų sapnavimo būsena. Pastovus kramtymas ir rijimas, šuniškai nepasotinamu apetitu.

Pabandysiu pagauti save už rankos. Liftas atsidaro, aš įlipu pirmame aukšte ir paspaudžiu penktą. Iš paskos įlipa žmogus X ir paspaudžia ketvirtą. Durys užsidaro. Tada nepaiškinamai tipiškai aš išsitraukiu savo išmanųjį ir imu po jį dairytis. Tai — nevalingas gestas. Darau tai automatiškai. Žinau, kad nepraleidau nei skambučio, nei noriu kažką konkrečiai pažiūrėti. Ir apskritai, ryšio lifte nelabai yra. Keturi vargani aukštai (20 sekundžių)! Esu pagavęs ne tik save, bet ir kitus, kurie negalėdami pabūti nieko neveikimo akivaizdoje, traukia iš kišenės butaforinį užimtumo pažymėjimą.

Mes bijome savęs arba bijome atrodyti neužsiėmę. Klausimas, kas blogiau. Bet viso to išdava — neesame su kitais ir juo labiau nesame su savimi. O nebūdami su savimi pradedame trūkti laiko apgalvojimui, situacijų pasvėrimui ir sprendimų ieškojimui. Dar daugiau, net jei to laiko randame, vis sunkiau susikaupti, nes ar tik pasaulis nesusiprogdino, kol penkias minutes buvau atsijungęs?

Pagaliau ir mūsų mąstymas, kuris nutinka tarp visos tos infoepilepsijos taip išsiskaido, kad senuoju būdu mąstyti žvelgiant pro langą, ar į baltą lapą darosi kančia. Galvoti norisi žiūrint kažką, bet ką, nors ką. Tai — savotiškas vaizduotės viršsvoris, nutukimas, sąlygotas neatsakingos dietos. Galime taikytis su juo kaip amerikiečiai ir dėl visko kaltinti kitus, galime bandyti susiimti, bet esame tokie silpni cukrui ir vaizdui, kad vis tiek pasiduodame.

Apsukrūs mūsų silpnumo stebėtojai prikūrė programėlių, kurios naudojamos kaip priešnuodis — atjungia telefoną, neleidžia pavyduliauti draugams “Facebooke” ir taip toliau. Taip pat ir kompiuteriuose. Nusipirkau teksto rašymo programą už kelis eurus vien tik tam, kad joje nebūtų jokių funkcijų, šriftų, spalvų ar kitų nesąmonių — tik neprilygstamas spausdinimo mašinėlės sugebėjimas rinkti tekstą ir skaitmeninis talentas taisyti jį be pasėkmių. Mums taip sunku, kad esame pasiruošę sumokėti, jog gautume mažiau!

Bet yra ir tiesmukesnis, efektyvesnis būdas, tiesa, reikalaujantis šiek tiek valios. Suprasdami, kad nusėdėti vietoje neveikdami absoliučiai nieko negalėsime, turime save supančioti klastinga veikla.

Padedame ryšį į šoną (“lėktuvo rėžimas”) ir pasiimame knygą. Ji gali būti visiškai neadekvati sprendžiamam reikalui, neturėti jokio ryšio su strategija, kuri turi būti parašyta, ar komunikacijos uždaviniu, kurį reikia išnarplioti. Ji gali būti nuobodi kaip Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metas”, ar įtraukianti kaip J.Bartho “Kelio pabaiga”. Stora, su daug peizažų, ar plona, vien iš dialogų, poezijos rinkys ar naujieji Afrikos rašytojų apsakymai. Pradėkite skaityti ir neužilgo pagausite save ne tik valantį sąmonės šiukšlyną, atkoduojantį sakinių prasmes, bet ir asociatyviai klaidžiojantį. Geros porą valandų (vis dar be ryšio!) ir galiausiai idėjos patikės, kad jūs pakankamai neužsiėmęs ir užeis į svečius.

Tai — elementoriškas triukas, bet jis vienas iš tų absurdiškų ir reikalingų savęs apgavimo mechanizmų; mes jau pakankamai apsikrovę, kad mokėtume už tai, kas informacijos kiekius mažina, grynina, ar bent stalčiuoja. Knyga, gulinti po ranka, yra ta smegenų sukimąsi netikėtais kampais skatinanti programėlė, kurios daugelis ieško. Galbūt tai lemia knygos neagresyvumas ir baigtinumas — pasiklysti tarp eilučių, ar pamesti mintį ir grįžti atgal, rankose laikant du viršelius yra raminantis patyrimas. Lengva nesvarumo būsena smegenims (kurie pripratę viską vartoti rėksmingais kąsniais ir vis dažniau būti išscentruotais, nesusikaupusiais), anestezuojanti begalinį triukšmą.

Skaitant suima miegas. Ne todėl, kad neįdomu. Skaitydami mes atsipalaiduojame, taigi, leidžiame prabangą laisvai tekėti mintimis, nepertraukinėdami jų “pop-up’ais”. Tai yra pavydėtinai prabangus užsiėmimas, kuris praktiškai nieko nekainuoja — naudokimės juo ir pasiduokime mūsų protiniam našumui būtinam nuoboduliui.