Genijus, pasakų herojus

Tomas Ramanauskas
Jul 28, 2017 · 2 min read
©Wonder Showzen

Nuo pat dukros pradžios savo pačių noru susiradome daugelio tėvukų rykštę — nepaliaujamą vaikų raidos matavimą ir lyginimąsi. Nepadėjo grėsmingi patyresnių tėvų įspėjimai to nedaryti, kumštelėjimai, kad niekas trisdešimties nepradeda pokalbio: “O kelių mėnesių tu ėmei šliaužioti?”.

Nepažįstu debiutuojančių augintojų, kurie to nedarytų, nors visi žino, kad tai yra kvaila liga, kuri arba galiausiai praeina kaip vėjaraupiai, arba vieną dieną savo penkemetę imi ruošti Mis konkursui, matematikų olimpiadai ir debiutui Operhauze.

Visažiniai sako: nesuk galvos, viskas bus gerai. Ok, bet ji dar nekalba, o tokio pat amžiaus kaimynė jau deklamuoja keturvėjininkus. Daugiavaikiai guodžia: nesąmonė, tai visai nesvarbu. Sutarta, bet ji neturi dantų, o kiti juos jau spėjo išsilaužti. Ir taip toliau. Tvardytis sunku, bet įmanoma. Reikia nuolatos priminti sau, kad ne tam vaikus sukūrėme, kad jie taptų pirmais, -iausiais, liptų ant pakilos. Priminti, kad mūsų misija yra parodyti galimybes ir pasaulio plotį bei leisti susirasti savus dalykus, kurie juos kutena ir įtraukia. Tik tiek. NET tiek.

Kompleksų, pavydo ir gerų ketinimų vedini tėvai prisikuria sau galvaskausmio, pamiršdami, kad genijaus/gabuolio mitas yra patogus įrankis sisteminti žmones į stalčiukus ir puosėlėti primityvią superioriškumo religiją. Varžytuves žaidžiantys galiausiai jas vis tiek pralaimi — liniuotė yra apgailėtinas būdas matuoti gyvenimą.

Vaikai rungiasi net patys to nesuprasdami. Kiek kartų esu girdėjęs apie dvimečius: “manąjį tai visi vadina genijumi”. Jokio spaudimo, sūnau. Jei tik turėsi daktaro laipsnį, jokio spaudimo. Suprantamas, tačiau dėl to nebūtinai logiškas noras, kad vaikas žibėtų galva aukščiau už kitus yra depresyvaus maksimalizmo prakeiksmas. Jei aplink genijai, mano bus genijesnis.

Padauginus šitos lenktynių įtampos ir nieko genialaus neįvykus, galiausiai reziumuojama: “jo, gal mano vaikas ir negabus”, tarsi su palengvėjimu numojant “na ir ką padarysi”. The Guardian rašo, kad padaryti galima baisiai daug. Pasaulio įvertintieji, mokslo žymieji, pasirodo, IQ reikaluose nežibėjo, o progresuoti ėmė visai ne vaikystėje. Čia prisimenu fiktyvų filmo “Magnolia” herojų, kuris mažas skindavo proto viktorinas, o šiandienoje ketina vogti pinigų kabėms, kad patiktų kitiems. Trumpai tariant, net ir ankstyvoje paauglystėje niekuo nesužibėjęs vaikas yra toli iki atradimų piko.

Formulė, kad ir kaip jų nesinori, deja, itin banali, neromantiška ir sunkiai nuginčijama: “curiosity, persistence and hard work”. Išverskime į savo kalbą: žingeidumas yra išmokomas, užsispyrimas yra išmokomas ir darbas yra išmokomas. Užknisa, nes reikia daug pastangų ne tik mokyklose, bet pirmiausiai šeimose.

Einsteinas sakė, kad nelaiko savęs protingu, tik su problemomis ilgiau pasėdi. Jam jos įdomios ir joms jis turi kantrybės. Profesiniuose dalykuose tas matosi kiaurai. Tai paaiškina ir dažno moksliuko užsikirtimą tikrame gyvenime, kuriame ne viskas algoritmais klota. Tai paaiškina, kodėl žmonės, kurie nežiba protų mūšiuose yra puikūs verslininkai, komunikatoriai, menininkai, etc. Tas tam nemaišo, bet nėra vienas kito sąlyga.

Tad primenu pirmiausiai sau — kuo mažiau vaikas lyginimas su kitais, tuo mažiau vaikas lyginsis su kitais pats. Stipresniais tampama ne lyginantis, o veikiant. Genialumas yra smagus pasakų herojus.

Vertingas skaitinys:
https://www.theguardian.com/…/no-such-thing-as-a-gifted-chi…

Written by

Lecturer on creativity, author, filmmaker and communicator | kumokykla.lt

Welcome to a place where words matter. On Medium, smart voices and original ideas take center stage - with no ads in sight. Watch
Follow all the topics you care about, and we’ll deliver the best stories for you to your homepage and inbox. Explore
Get unlimited access to the best stories on Medium — and support writers while you’re at it. Just $5/month. Upgrade