Jei galėčiau duoti vieną patarimą

© Tomas Ramanauskas

Jei galėčiau duoti vieną patarimą, jis būtų: “bėk”.

Ir jei surauktum kaktą, tada greitakalbe išberčiau: ryte, kai miestas dar užstrigęs savo patalais apkamšytuose košmaruose, suimk save į rankas ir išbėk. Į orą, su kedais, trumpam, kol sušilsi ar imsi skųstis nuovargiu. Tai nepakeis tavo gyvenimo, kaip jį žada pakeisti dešimties žingsnių į sėkmę knygos ar nauja religija, bet tai pagerins tavo dieną apčiuopiamai ir smarkiai.

Aš nesu tas rimtas bėgikas, kuris ant spenelių klijuoja pleistrą, ar žvilgsniu smaugia sportuojančius su ausinėmis. Aš kaip nerimtas bėgikas, nes bėgu nepilnus 3 kilometrus, neskaitau knygų apie tai, nedalyvauju maratonuose. Man bėgimas pirmiausiai yra ne sportas, o poilsis. Bėgu, nes man valosi galva. Bėgu, nes:

…kai ryte atsikeliu, kažkokiu nesuprantamu būdu mano rankoje atsiranda isteriškas psichopatas, dar vadinamas išmaniuoju. Jis klykia įvykiais, ištinusiais, kol aš miegojau ir dabar prisirpusiais paspaudimams. Bjaurybė puola mane vos pramerkiu akis. Bet-tai-o-kaip-kitaip pabusti? Pasirodo, galima bėgti.

…rytas yra tobulas metas “delinkinti” (Paul Chan terminas) save nuo pasaulio, budria galva pabūti be jokio informacinio indėlio ar bendravimo. Tai labai sunku ir tiek pat sveika. Rytinis išbėgimas 20–30 minučių yra laiko pavogimas sau. Pagalvok įtemptai — kada tu būni viena/s pati/pats? Tikėtina, kad niekada, tave visada supa žmonės arba technologijos. Bėgdamas esi vienas pats sau.

…bėgimas yra sustiprintas kvėpavimo pratimas, todėl ypač gera bėgti tarp medžių, parke. Aš ryju deguonį kaip geras alkoholikas bambalinį alų. Aš girdžiu save šnopuojantį ir tai yra malonu. Būtent todėl nereikia jokios muzikos. Bet, tiek to, jei be muzikos nepabėgi, klausyk to savo picerijų hauzo, tik bėk.

…galvai patinka bėgti. Mintys pirmaisiais kartais būna pakrikusios, šokinėjančios kaip voverės per tavo problemų šakas, bet po kurio laiko išmoksti dėlioti kojas autopilotu. Ilgainiui prabėgu savo rytinius km to net nesuvokęs, pragalvojęs kaip išspręsti strateginį komunikacijos rebusą, kokia scena vis gi turi baigtis mano filmas ar tiesiog koks keistas dalykas yra bėgti ne nuo bandito. Nieko čia ko mokslas nepaaiškintų nėra — ore kur kas geriau dirba smegenys.

…aš judu! Kojų mes beveik nebenaudojame, nes visur transportuojamės; horizontoliai — mašina, vertikaliai — liftu. Atrodo, kad greitos kojos yra nusikėlimas į vaikystę, kai bėgdavau, todėl, kad galėjau, be priežasties, be tikslo. Labai norisi bėgti ir bėgi. Be to, yra tokia paprasta teorija, kad jei atmestum šios savaitės sporto madą (insanity, pilates, vaikščiojimas lynu tarp medžių), sportavimo esmė aiški: sveikam žmogui reikia daryti kardio ir kilnoti daiktus. Viskas. Bent vienas jų jau šis tas.

…žiūriu į neapibrėžto amžiaus salary man ir galvoju, kaip gerai, kad nors kur jis gali apsirengti geltonai su mėlynomis linijomis. Pažiūrėk į jo kedus — jie klykia! Darbe jis juodai baltas, o bėgdamas — karnavalo dalyvis. Bet neklausyk rimtaveidžių bėgikų; jie sakys, kad tai nesvarbu, o aš, kaip gerokai silpnesnės valios savininkas, prisiekiu — labai svarbu. Nusipirk tai, kas tau gražu ir kvėpuoja (parduotuvėje paaiškins). Jauskis kietai su savo apranga. Šlykštų lietingą rytą ji gali būti vienintelis būdas prisiversti išbėgti.

…tai ugdo savigarbą. Sunkiausia yra koks antras, trečias kartas. Pirmą kartą išbėgsi, nes apsisprendei, tačiau jau kitą rytą ar vakarą sugalvosi priežastį, kodėl “oi šiandien niekaip” negali. Jei atlaikysi pirmus kelis kartus ir prisiminsi paprastą taisyklę, kad ne bėgimą reikia derinti prie gyvenimo, o atvirkščiai, viskas su tavimi bus gerai, tu bėgsi ir toliau.

…sutinku moterį, kuri stovi apsikabinusi medį. Kasryt matau žilagalvių porą, šiandien sutinkančią žilagalvių draugų ir nusistebinčią: “bet kaip jos dabar greitai užauga!”. Prasilenkiu su vyru, kuris iš rankų atrodo, kaip bėgantis, o kojomis — akivaizdžiai eina. Viduramžė kišeninio šuniuko vedžiotoja su sidabrinėmis lūpomis — check. Greito ėjimo meistrės pralenkia mane — check. Aš pralenkiu seną dviratininką ir tris piktokas pletkininkes — check. Dar kelios savaitės ir pasisveikinsiu. Nors gal net ir geriau, kad jų nepažįstų, jie man tarsi tolimos giminės su kuriomis nebendrauju. Mergina su muzika, sportiniu laikrodžiu, visom apsaugom nuo visko, sportiniu vandens buteliu, juosta ant galvos, akiniais nuo sportinės saulės ir net nenoriu žinoti kuo dar visada pasirodo tuo pačiu metu. Kaip ir dviratininkas, kuris, ko gero, planuoja žmogžudystę taip lėkdamas. O tada visi dingsta ir penkias minutes esu vienas vienas.

…pažiūrėk į bėgančius, kokie jie gražūs. Raudonžandiškai užsispyrę, susikaupę, prakaituoti, krypuojantys kone šonu, iš paskutiniųjų, bet bandantys veržtis į nesibaigiančio asfalto priekį, kovojantys su savo defektais ir tingumu. Jiems nėra lengva ir būtent tai gražu.

…ir galiausiai, ką jau čia slėpti, frazė, “bėgioju kiekvieną rytą”, po to sekantis draugų klausimas “kiekvieną?!” ir gladiatoriaus dūris į jį “taip, kiekvieną” yra visiškas homerun’as.

Prabėgęs jaučiuosi čempionu. Kiti dar tik keliasi. Kiti dar neatsigulę. O aš jau šlapias su, tebūnie, bronzos medaliu. Prikvėpiau tikro oro, kažką sugalvojau, pabuvau vienas ir nusimečiau nuorodų pančius. Čia mano meditacija, mano joga. Vakare užknapsėsiu per vidurį filmo, o atsigulęs lovon dingsiu per tris sekundes. Aš pavargęs, juk ryte bėgau. Tuoj, baigiu sapnuoti ir bėgsiu vėl.

-

P.S. Šis tekstas apie bėgimą visai lengvai pasklido. Rašiau jį bėgiodamas galvoje kokius tris mėnesius, tada beliko surinkti klaviatūra.

Po gerų metų su trupučiu, perrašiau jį video formatui, kai “Nike” kreipėsi į mano agentūrą idėjos “We Run Vilnius” renginiui pagarsinti.

Ignas Jonynas ir “The Magic” ėmėsi jo vizualizavimo. Netikėtai tai, kas turėjo būti trisdešimties sekundžių reklama, virto kone muzikiniu-motyvaciniu bėgimo vaizdo klipu. Labai džiaugiuosi rezultatu ir Igno balsu:

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.