Kažkas girdėto, nors iš tikrųjų tai ne

© Nicholas Mottola Jacobsen

(publikuota Verslo Klasėje, 2014 04)

Pirmykštis žmogaus įprotis būti žiurkėnu ir kaupti, saugoti, atsidėti virtualėjimo laikais yra drebinamas iš pagrindų — iš tavęs viskas išrūksta į debesį, duomenų saugyklas ar siuntyklas. Guvieji nereikalingų programėlių kūrėjai net spėjo mikrobinį fenomeną sukurti: “Snapchat” yra pokalbių būdas, kuriuose viskas išsitrina per nustatytą laiką. Kai kurie antropologai (bendrinu visus žmonių santykių mokslininkus į vieną) tame mato vertingų asmenybių nusimedalinimo, savo pagerinto internetinio antrininko nebepuoselėjimo, akirmirkos šventimo siluetų. Vaikams “Snapchat” patinka. Bent čia jie mokosi nekaupti.

Vaikams patinka ir nebekaupiama muzika, o mes, graužikiškai auklėti, sustingstame lyg automobilių šviesų apakintos kengūros ir nebežinome ką daryti su lobiais, kuriems išleidome krūvas pinigų ir atidavėme ne vieną širdies plaktelėjimą, praleidome bemieges naktis klausydamiesi, kataloguodami. Mano karta, atleiskit jaunesnieji, pergyveno daugiau muzikos formatų, nei žmogui įmanoma pakelti netampant šizofreniku. Taip negalima, taip žiauru.

Devintajame dešimtmetyje būdamas pacuku šiek tiek klausiau, raukiausi ir paraleliai daužiau tėvų plokšteles, jos skilo smagiai, smogiau rusiškai leistiems Simonui ir Garfunkeliui iš peties — ar gali taip atrodantys vyrai kurti gerą muziką? Išvis nelabai ką apie muziką žinojau, tik, kad kažkurioje juostoje yra Boney M. Juostiniai magnetofonai — nepatogiausias žmonijos išrastas būdas klausytis muzikos. Neįtikėtina, kad jos dar buvo apyvartoje Armstrongui seniai prašuoliavus per mėnulį.

Tada iš Amerikos (tais laikais Amerika buvo iš didžiosios raidės net kalbant) mama parvežė kasečių aparatą. Pirmieji potencialaus “Pirate Bay” siurbinėtojo įpročiai susiformavo akimirksniu, vos tik išmokau tiesiai iš radijo įsirašyti KLF “3 AM Eternal”. Turėjimo era prasidėjo aukštais prirašytų “kaskių”, kurios buvo ne tik jausmai, bet ir jausmų valiuta. “Mixtape” merginai prilygo sužadėtuvių žiedui. Prištabeliavęs kasečių tiek, kad pora mažiau godžių draugų atsilošę sakydavo “oho”, pas bičiulį namuose išgirdau kompaktą.

Jaunesnieji, įsivaizduokit praskėstus nendartaliečio antakius, kai jis sužino, kad albumo nereikia klausytis ištisai, o dainų nevykėlių prasukinėti, gali tiesiog per sekundę perjungti kitą. Skambesys, kaina, patogumas lėmė, kad kompaktas įsiveržė visur: į salioną, į automobilį, į ranką vaikščiojant, į šokius, į spintas. Muzikos kiekis sproginėjo fejerverkais.

Ir kai jau pinigai buvo išleisti kompaktams, kitas draugas parodė tokį muzikos porno puslapį “Audio Galaxy”. Sofistikuotesnis “Napsterio” draugas, vėliau įkvėpęs “SoulSeek”. Ten tiesiog buvo viskas. Ir viską galėjai atsisiųsti į kompiuterį. Ir, šventoji Marija, mes siuntėmės viską. Užteko siųstis, net klausytis nereikėjo. Kompaktai pamažu nustojo prasmės, kapitono raištį užsimovė “iTunes”, “Bandcamp” ir iš niekur vinilo pavidalu atsibumeranginę Simonas ir Garfunkelis.

Muzikos pirkimams mažėjant, vienintelės plokštelės sugebėjo augti. Pagirios nuo mp3 gausybės rago lėmė objekto fetišavimo sugrįžimą, prasidėjo vinilinimąsis. Po šiukšles klaidžioję žiurkėnai sugrįžo. Bet muzikos klausymas apskriejo didžiulę grandinę ir pasuko į įsčias — nepriklausymą niekam. Į “Spotify” ir panašius.

“Paskutinis, desperatiškas muzikos industrijos lavono pirstelėjimas”, taip “Radiohead” balsas Thomas Yorke išvadino švedų programą. Jam paantrino dar keliolika muzikantų. Užvirė susistumdymai, esą “Spotify” atlikėjams moka grašius, o pats virina pelnus. Čia svarbios trys išnašos: 1. “Spotify” modelis klausytojui yra toks: visa prieinama muzika kompe ar telefone nemokamai, jei paklausai kas kelis kūrinius pasigirstančią reklamą. Kaip radijo stotis, kurios grojaraštį pats pasirenki. Gali susimokėti ir reklama dingsta. Gali susimokėti daugiau ir klausytis atsijungęs nuo interneto. Turėti ir neturėti tuo pačiu metu. 2. Atlikėjai, ypač mažiau žinomi, išties iš to uždirba apgailėtinai, didžiumą pinigo suvalgo didieji įrašų fabrikai. 3. “Spotify” kasmet “varo” į vis didesnį minusą.

Skilties tema yra apie muzikos būdus, ne pinigus, todėl diskusiją apie atlygį pakeiskime į ieškojimus, kaip tai keičia muzikos klausymą. Ilgainiui “Spotify” amortizuoja (puristai turės aibes priekaištų, pradėdami nuo ne “hi-fi’iškos” kokybės ir baigdami nesofistikuotu katalogu) nostalgiją muzikos pirkimui/turėjimui. Nebeturėjimas yra traumuojantis patyrimas daugeliui keliavusių per formatus, kurių kiekvienas patogėjo, kokybiškėjo ir suteikė naujus būdus pildyti spintas išleidžiant krūvas pinigų. Jis visai nebaisus šios minutės paaugliui, kuriam reikia dabar ir garsiai.

“Spotify” supatogina, nuekskliuzyvina ir tuo pačiu pažemina muzikos vartojimą iki pieno ir varškės. VISA (vidutiniam klausytojui tikrai visa) muzika kainuoja daugiausiai 25 lt per mėnesį. Interneto ir 3G-4G-5G dėka ji yra visur esanti totalia savo visuma. Tu turi visraktį. Tai negali netrinktelti per įpročius. Pridėkime likusius du gigantiškus muzikos transliavimo adresus “YouTube” ir “Soundcloud” (pastarasis turi daug panašūnų), kurie apskritai yra nemokami bei neišsemiamą piratų somalyną, ir turime visatą, kuriai kyla poreikis ironizuoti save, sukuriant “Forgetify” programą, grojančią tik tuos kūrinius, kurių “Spotify” dar niekas niekada neklausė.

Neklausymas, negirdėjimas, nežinojimas virsta egzotiška savybe. Pastebėkit, kai kam nors burbteli spėjamai reto muzikinio atradimo pavadinimą: “Aha, jo, kažką esu girdėjęs”, atsako. Totalumas pakursto nežinojimo kompleksą. Jei tai egzistuoja, jis turėjo kažką girdėti, gal pirmą akordą, gal pavadinimą. Visabuvystė galiausiai paskatina tingumą, atsainumą ir abejingumą. Smalsu stovėti J.L.Borgeso bibliotekoje su visomis pasaulio knygomis, tačiau laikas yra panašus į tą, kuris buvo prie juostinių magnetofonų — jo nėra daugiau muzikai, kurios YRA daugiau.

Ar mums pasiduoti? Ar naudoti “Spotify” ir panašius kaip paragavimo kanalus, įsigijimą kokiu nors formatu palikdami kaip nuoširdžiausią patikimo, palaikymo išraišką? Ar geriau tapti muzikos akcininkais, ką siūlo įvairios “Kickstarter” tipo platformos ir įsitraukti į procesą iš esmės? Faktas, kad kartą žengus į “visur viskas visada” pelkę, kelias atgal atvertas tik retam stipriavaliui, visi kiti prasmegs patogume galutinai. Todėl akivaizdu, kad muzika liks lyg gaubtas virš mūsų ausų, pasiruošusi šokti į jas, vos tik mes suteikiame tam leidimą. Technologijos vis ką nors iškrečia, tačiau vis smarkiau rodos, kad “spotifaizmas”, prenumerata triumfuos, nepriklausomai nuo sentimentų ir laikmečio. Galbūt “play” ženklą pakeis pagalvojimas apie “play”, tačiau forma, kad turiu viską — neturiu nieko, jau amžiams.

Didysis iššūkis naujoje klausymosi eroje yra rekomendacijos. Kuravimo svarba visam internetui jau aptarta, nemažiau ji svarbi ir per kraštus sproginėjančiai muzikai. Muziką gali kuruoti tavo mergina, asocialus plokštininkas, specializuoti tinklaraščiai, patys muzikantai, algoritminiai robotai, tačiau apima jausmas, kad visa tai yra tik kuravimo aušra, pirmieji bandymai susigaudyti.

Nuleidžiu adatą ant “The Only Living Boy In New York”. Kol šiurpas kutena odą, formatas liks nesvarbiu.

Like what you read? Give Tomas Ramanauskas a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.