Kartu, bet atskirai

© Helmut Newton

(Publikuotas “Verslo klasėje”, 2014 02)

Dar nepasenusioje “Apple” reklamoje matome paauglį, kuris su gausia šeima atvyksta pas senelius švęsti Kalėdų. Toliau sekančiuose jų šventės epizoduose nesiskiria su savo mobiliuoju. Kažką naršo. Kažką maigo. Kažkiek ignoruoja aplinką. Vėliau šeima susirenka didžiąjame kambaryje keistis dovanomis ir tuomet paauglys iš foninio kompleksų rinkinio rolės žengia į kambario vidurį ir prijungia savo “iPhone” prie televizoriaus (šaunuoliai seneliai iš anksto pasirūpino jungtimi). Apstulbusi šeima pamato namudinį filmą, kurį, tylusis asocialas užfiksavo ir sumontavo telefonu. Jį myli visi iki vieno. Užrašas “Linksmų švenčių”. Logotipas. Ašaros.

Reklama atlikta nepriekaištingai. Suplanuota žinutė tokia kilni — technologijos suartina! Ir vis dėl to, ką iš tikrųjų sako gudrieji “Apple”, kurių tikroji misija, primenu, yra ne suartinti, o būti labiau pelningiems? Naivu tikėtis, kad testosteroninis paauglys ras bendrą kalbą su senoliais ir nuobodylom. Bet ar įmanoma ką nors išgyventi, net ir mano ankstesnėje skiltyje aukštintą nuobodulį, tai pastoviai fiksuojant? Ar fiksavimo technologija nėra išgyvenimo nuošalė, tikrumo taisyklių pažeidimas? Ar tai nėra patyrimo iliuzija, melagingai šnabždanti, kad tokiu būdu turėsime tikrąjį įvykio, dalyvavymo dokumentą? Ar tas paauglys, nesąmoningai, nėra mūsų groteskiškas šaržas?

Peršokime prie sąlygų tam įvykti. Fiksavimo patogumas padiktuoja galimybes tai daryti visiems ir eksponentiškai gausėjantys fiksuotojai apverčia senąją logiką — vestuvėse dabar yra nebe vienas, o visi fotografai. Kiekvienas nori tegul ir primityvaus, tačiau savojo subjektyvumo. Savojo rakurso, savu aparatu. Tačiau kai fiksuoja visi, ar lieka užfiksuotasis, kuris tuo metu būtų tik objektas? Tai ypač lengva patirti koncerte, kuomet plojimus pakeičia išmaniaisiais užimtos rankos, kurmiškas kameras nutaikiusios į šlovinimo reikalaujantį dainininką.

Mes dirbame, kai turėtume ilsėtis, mes esame operatoriai, kai turėtume būti žiūrovais, esame fiksuotojai, kai turėtume būti išgyventojais.

Teisybė kartoka: mažai, kas mūsų kinematografinius patyrimus žiūrės, o gal ir visai niekas. Bet galime, todėl norime. Galime, todėl dalinamės ir kažkas į tai (retkarčiais) sureaguoja. Reakcija tarsi liudija gyvybę, bet reakcija dažnai yra vangus “like” dėliojimas, su viltimi, kad jie grįš su dividendais — didesniu kiekiu “like”. Ir tai atrakina kitą iliuziją, kurioje mes levituojame — socialumas, kurio geidžia dauguma žmonių, yra tik jo paties mimikrija. Mes esame vienišesni labiau nei bet kada.

Apie vienatviškėjimą 2012 m. TED konferencijoje kalbėjo MIT profesorė Sherry Turkle, sinchronizuodama tai su giliau į temą lendančia knyga “Alone together” ir jos centrine ašimi: mes vis daugiau tikimės iš technologijų ir vis mažiau vienas iš kito. Tai S.Turkle sako, kad mes kartu, bet atskirai. Tai ji sugalvojo pavadinimą šiai skilčiai. Mes norime būti kartu, bet tuo pačiu metu lengva ranka perkeliame save kitur. Aš klausau, bet dar ir rašau/skaitau/spaudžiu “patinka”. Aš niekada visiškai nesu “čia”. Ir net nesu “ten”. Ji šypsosi, pasakodama apie naują asmenybės tobulinimo laiptelį — sugebėti rašyti žinutę, žiūrint kitam į akis. Šypsosi, bet nesijuokia. Kai visi šneka, kas klausosi?

Minties įkvėptas, režisierius Shimi Cohenas sukūrė grafinį klipą “The Innovation Of Loneliness”, kuriame pasakoja apie tai, kad žmogus tegali ištempti iki 150 socialinių ryšių, niekaip nedaugiau. 18–24 metų statistiškai vidurkiškas jaunuolis turi 510 “draugų” “Facebooke”. Akivaizdu, kad ryšys yra nebe kokybinis, o tik skaitliukiškas. Aš pats esu to iliustracija, nuraizgęs beveik 2000 žmonių tinklą.

Čia ir skirtumas — socialiniame tinkle pokalbis transformuojamas į susijungimą (“connection”). Mes “čiatiname”, rašinėjamės žinutėmis ir ne visi suprantame, kad iš esmės tai yra kita planeta. Pokalbis vyksta realiu laiku, be jokios galimybės jį redaguoti, grįžti atgal, paspausti “delete” ir panašiai. Todėl jis visuomet gyvesnis ir tikresnis. Susijungime, net jei jis vyksta gyvai, redagavimas yra dominuojanti funkcija. Redaguodamas taisai save, gerini, įdomini, blogini, ar kietini. Turi suflerio būdelę ir visas žmonijos žinias po pirštais. Esi Betmanas su visu komplektu: apsiaustu, betmobiliu, ginklais. Problema tame, kad paprastasis, užsikertantis, netobulas “tu” tampa apgailėtinai prastesne savęs versija. Vienišumas visada prisijungus yra to išraiška.

Tai labai taikliai apšviečia Toronto filmų festivalio trumpametražių programoje rodytas “Noah”, kurio visas veiksmas vyksta kompiuterio ekrane. Paauglys pokalbių kanalo “Chatroulette” lange susipažįsta su atsitiktine mergina. Už jos nugaros — grupės “Radiohead” vokalisto plakatas. “Ar tu žinau kas čia toks?”, klausia mergina. “Taip”, nemirksėdamas burbteli Noah ir per kelias sekundes išguglina atsakymą: “Thom Yorke”. Mergina murkia. Saldus melas, kurio ji niekada neišriš. Ir toje akimirkoje manifestuojasi naujoji, pagerinta Noah versija.

“Aš dalinuosi, taigi, aš esu”, Descartes’ą perfrazuoja Turkle. Ir primena, kaip smarkiai išsikreipė loginė socializavimosi grandinė — anksčiau jausmas buvo prieš skambutį, dabar poreikis parašyti žinutę virsta poreikiu jausmui sugeneruoti.

Vaistai? Jų nėra, tik abstinencija, atsijungimas, ar dozavimas. Ir tai su daug papildomų sąlygų. Bet viską pradėti reiktų nuo sunkaus pripažinimo drebančiu balsu, kad šiandien žiūrėdami į veidrodį pastebėjome kažkokį keistą išbėrimą.