Mane ištiko vaikas

© Tomas Ramanauskas

Tai įvyko lauktai, bet vis tiek netikėtai, kai praėjusį sekmadienį pačiame ryto užtinime gimė Sofija. Nepaisydama to, kad mes tam visokeriopai ruošėmės, klausėmės siaubo istorijų (“ooo, laikykitės, pamirškit miegą, ooo, viskas visiems laikams pasikeis”), skaitėme knygas, lankėme paskaitas, kalbinome draugus, ji užklupo mus iš pasalų ir 5:55 ryto išlipusi į jai nepažįstamą pasaulį akimirksniu perrikiavo mūsų roles ir gyvenimus.

Tokiam blitzkriegui nenuteikė net pats skrupulingiausias pasiruošimas. Žinojau, kad bus kitaip, kad bus naujai, bet neįtariau, kad per kelias dienas pavirsiu tuo, kam nepavydėjau, ką užjaučiau, iš ko juokiausi. Tiksliau: a) niežtinčių nagų tėvuku, fotografuojančiu kiekvieną dukros atodūsį, b) prietranka, niekaip negalinčiu patikėti, kokio gražumo tas vaikas, c) obsesyviu kūdikio mimikų kolekcionieriumi, kuris su kiekviena nauja šypsena ar susiraukimu patiria katarsį, d) religiniu fanatiku, kuriam kiekvienas pyplės gestas ir judesys tik patvirtina jos neįtikėtiną, bendraamžius lenkiantį intelektą. Žodžiu, man šakės — mane ištiko vaikas.

Kas stebina labiausiai, kaip be jokių ypatingų pastangų tas naujas nanožmogus perima šeimos valdžios funkcijas. Mama, nors ir nusipelniusi amžinos šlovės už visas nėštumo ir gimdymo kančias, vos išnirusi iš ekstremalių kūno pokyčių kankynės, tuoj pat paverčiama entuziastingu pieno ir švelnumo fabriku, dirbančiu be išeiginių ir pietų pertraukų. Tėtis perkvalifikuojamas į žemos grandies parankinį, kurio užduotys paimti, paduoti, palaikyti, pakeisti. Ir abu priima šias roles pasišokinėdami iš laimės! Klausimas, ar gimusieji yra tikrai tokie bejėgiai, mažai ką suvokiantys vargšeliai, ar galbūt aukštesnės sąmonės dariniai, gebantys manipuliuoti net ir Trumpo ar Darbo partijos nepalaikančiaisiais.

Panaudodama tris neatlaikomas taktikas, naujagimė sugriauna bet kokius ritualus, įpročius, iš anksto paruoštas savisaugos technikas. Pirmoji taktika: mažumas. Žmogų išberia geranoriškumu vos jis pamato, paima į rankas kažką gyvo ir mažo. Jei vaikai gimtų dideli, nieko nebūtų, mes iškart su jais susipyktume. Tuo tarpu nesuvokiamo mažumo naujokė tiesiog paliepia: “Ei, tu! Būsi šalia manęs, nesvarbu kas nutiktų, artimiausius 15 metų, supratai? Tada kelis metus aš tavęs nekęsiu, o po to galėsime vėl bendrauti.” Tu pasmerktas besąlygiškai paklusti tą pačią akimirką vos tik palieti jos lėliškas rankas. Ir tada — laikykis, seni! — pajauti nenumaldomą norą verkti iš meilės. Jei nespėsi savęs laiku subarti, susriubsi balsu ir turėsi atsiprašyti aplinkinių.

Antroji taktika: balsas. Nuo keistų gargaliavimų iki verkimo — veikia kaip dvigubas espresso. Pašoki ant kojų pusę trijų nakties, giliausio įmigimo taške, ir prieš pilnai pabusdamas jau būni pakeitęs sauskelnes. Visi bejėgiai prie mažo organizmo ašaras. Ir ji tai supranta. Nori, kad pienas tekėtų į burną nieko nedarant? Verk. Nori miego? Verk. Nieko nenori? Irgi gali verkti ir pažiūrėti ką tie dideli vaiduokliai darys. Galvoju, kas būtų, jei tai perkeltume į suaugusiųjų pasaulį. Sėdi restorane ir žliumbi, kol maistas neatnešamas. Žliumbi kamštyje. Žliumbia švietimo ministrė, nes nesigauna niekas. Žliumbia dydžėjus, nes mažai kas šoka.

Trečioji taktika: žavumo perteklius (mokslinis terminas yra “cuteness overload”). Gali būti nužudytas bet kurią akimirką: kai miegodama juokingai susideda rankas, kai nusižiovauja, kai netaip sutrūkčiojus raumenims nusišypso, kai klykteli, kai nevalingai trenkia tau per nosį. Be abejo, pakakoti irgi moka žavingai. Tas žavumas neišsisemia. Netikiu medikais — rūpužiokė tikrai žino, ką ji gali ir tuo naudojasi išsijuosusi.

Vaikas pakeičia dar porą dalykų. Pirmiausiai, greitai išleidžia tavo egoizmo balioną. Tai, ko gero, sunkiausias žingsnis, lydimas surauktos egzistencinės kaktos: “pala, kaip tai manęs nebėra?!” Yra, bet kur kas mažiau. Tiek mažai dar niekada nebuvo.

O tada kinta ir greitis. Iš savo kasdieninio “F-1” reikalų tempo persėdi į “Prius”, kuris dar ir ne visada įsijungia. Lėtumas ir laiko apytikslumas tampa normalia būsena. Susitikimams laiką galima skirti “apie pietus”, “tamsoje” ar “tarp 9 ir 12”. Nes Sofija neturi laikrodžio ir tiksi tik jai suprantamais ciklais. Nepaisant pusnemiegių naktų, drįstu sakyti, kad tai ypač sveika darboholikams. Nulėtėti iki vežimėlio, dvi valandas keliaujančio per 30 minučių miestą. Iki sauskelnių rudens kolekcijos, kurios pristatymas vyksta kas valandą-dvi.

Tokios mano pirmos dešimt tėvystės dienų. Einu stebėtis toliau.

Like what you read? Give Tomas Ramanauskas a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.