Naujienos yra šlamštas

© Coco Capitán

(publikuotas Verslo Klasėje, 2014 03)

Dirbantis miesto profesionalas pirmiausiai gali mirti nuo dienos pietų. Protiškai mus pribaigti pajėgtų ir savanoriškai į galvas kišamos šiukšlės, kurias viešai priimta vadinti skambiu, laikmečiui patraukliu žodžiu — “naujienos”. Keistas žodis, nes jis vis mažiau turi bendro su intriguojančiu žodžiu “nauja”. Naujienos yra vėl ir vėl atrajojami gniutulai iš esmės bevertės, trumpo galiojimo laiko informacijos, prisidengiant aktualumo apsiaustu.

Nežinau statistikos, kiek naujienų gabaliukų per dieną suvalgo vienas žmogus, bet, spėčiau, kad pakankamai smegenims sukontūzinti ir kaip tik tiek, kad jos nieko nesužinotų. Interneto padiktuotas naujienų vartojimo tempas tapo tokiu, kad joks pranešimas nebėra baigtinis, jis “nuolat atnaujinimas”, taigi, tu, nelaimingas atsilikėli, kuris nori sužinoti, turi nuolat budėti ir “refreshinti” naršyklę, nes būsena keičiasi pastoviai.

Man atrodo, kad naujienos nėra lygu žinioms. Žinios yra bendrašaknės su žinojimu, o šis, bjaurybė, yra ėdrus susikaupimui. Žinojimo toli gražu negana, kur kas esmingiau supratimas, nes jis — giluminis. Bet kas jam turi laiko? Arba: kas jam turi valios, kai yra naujienos — miražinis žinojimo ir supratimo pakaitalas.

Naujienos apskritai yra niežulys, kurio neįmanoma numalšinti — kaip su seksu, vienintelis vaistas nuo kurio yra daugiau sekso. Daugiau naujienų, naujienyčių, antraščių ir galerijų. Ir ką? Kas iš to, kad politikas X pristatė rinkimų programą, “Žvėrių” žurnalo moteris išsiskyrė su vyru, Šveicarijos slidininkas pagerino savo paties rekordą, bet liko septintas? Kaip tai gilina tavo bendražmogišką patyrimą, padeda suprasti pasaulį, įtakoja asmeninį gyvenimą, leidžia priimti geresnį sprendimą? Niekaip, nes naujienos neturi laiko klausti, jos ryja ir spjauna tai, kas po ranka. Jos miršta kas minutę ir atnaujintos reinkarunuojasi į naujesnę savęs versiją. Kam pesistengti?

Štai pavyzdys, kurį turiningoje knygoje “The Art Of Thinking Clearly” pateikia rašytojas Rolf Dobelli. Sugriuvo tiltas ir juo važiuojantysis nugarmėjo žemyn. Žiniasklaidos temos bus: automobilis, žmogus automobilyje, iš kur jis, kur jis keliavo, jei liko gyvas — kaip jis tai išgyveno. Tai visiškai nesvarbu (svarbu jo artimiesiems, kurie ir be žiniasklaidos žinos). Tau turi rūpėti tilto struktūros stabilumas ir ar kiti tiltai tvirti — tai yra naudinga informacija. Žiniasklaidai reikia dramos, todėl, pasak Dobelli, terorizmas yra toks pervertintas, o chroniškas stresas — kvailai ignoruojamas.

Palaukite, čia tik pradžia. Naujienos yra toksiškos, jos iš tikrųjų kenkia psichologiškai ir fiziškai: daugiau blogų žinių, o jų, naivusis naršytojau, šiandien būsi skaitęs ar matęs dešimtis, sukelia stresą, stiprina baimes, agresiją, emocininį bukumą. Naujienos trukdo mąstyti, nes mąstymui reikia laiko, o naujienos turi tik vieną įprotį — pertraukti, rėkti, fragmentuoti. Anglų kalboje raudoninamas aukso vertės užrašas “breaking news”; verskime jį pagal pirminę prasmę — naujienos mus laužo. Galiausiai, tema, kuri man įdomiausia — kūrybingumas. Naujienos skatina pasyvumą ir žudo kūrybines kibirkštis. Terminas, kurį rašytojas naudoja yra “sužinotas bejėgiškumas” visų pasaulio įvykių akivaizdoje.

Prigimtinis noras žinoti, kaip gyvena kiti, išsigimsta į tai, kad mes skaitome Ukrainos įvykių postūmius po sprindį, visiškai nematydami didesnio paveikslo. Mes dalinamės jomis, nelabai ką ir suvokdami, tik jausdami, kad reikia ir žinodami, kad taip turbūt teisinga. Suprasti konflikto daugiasluoksniškumą yra kankinanti užduotis, juk kur įsivelia žmogus, niekas niekada nebūna paprasta. Apie Ukrainą būtina žinoti, bet formatas — ne tas.

O jei dar prisiminsime kraupią statistiką, kurią paviešino “Slate”: tik 50% paspaudusiųjų naujieną, ją perskaito iki galo. Ir skaičiai blogėja, kuo ji ilgesnė. Ne tik slystame nuoplaišų paviršiumi, bet ir paviršius tampa per smarkiu intelektiniu sarėmiu patežusiam, tingiam protui atlaikyti.

Prieš kelis metus pradėjau eksperimentą — naujienų abstinenciją. Įjungiau visišką abejingumą srautui, kuris man diktuoja svetimą tempą ir neklausdamas ima karpyti ir taip trumpą dieną sau patogiais naujienų intervalais.

Nebeseku naujienų ir jų liguisto atsinaujinimo. Viskas, kas bent kiek mane gali paliesti aktualiuose įvykiuose, pasiekia per draugų lūpas ar socialinių tinklų čiuptuvus. Aš pasitikiu jų našiu filtravimu. Jei jie nustos filtruoti — tuo geriau visiems.

Ir jei pirmi mėnesiai sunkūs — laužo kaulus, įpročio genami pirštai neklauso proto ir renka “www.delf…”, pamažu atitoldamas nušvinti, kad, pala pala, metus nieko naujieniško neskaičiau, bet tikrai negyvenu nepilnavertiškiau, ar esu atskirtas “išsilavinimo” praraja nuo kitų. Tada sulėtintai suvokiu, ką nujaučiau visu didingumu: naujienos yra nesvarbu. Niekas nepasikeičia be jų, tu nieko neprarandi. Ko čia bijoti — temų pokalbiui turėsi visada, o tikrai svarbūs įvykiai pasibels patys.

Tai nereiškia, kad ignoruoju žinias apskritai — analitiniai formatai, žurnalistų tyrimai, tvirtų žurnalų pasikapstymai keliomis dimensijomis, TV reportažai, kurie gali būti sumaišyti su filmais, man yra svarbūs. Bet tarp jų ir kasdienio naujienšlamčio yra drąstiškas skirtumas.

Sakoma, kad nesenstančios naujienos yra knygose. Ir skaitydamas Henry Millerį, galvoju, kad tai — gryna tiesa. Šiandienos naujienose: “Rašytojo, kuris nieko neturi, vidiniai ir kūniškieji nuopuoliai ar pakilimai bei kandi savęs ir gyvenimo prasmės paieška šešto dešimtmečio Paryžiaus purve.” Visai nieko antraštė, skaitysiu iki galo.