Neįtikėtinų dalykų nuvertėjimas

© Derek Berwin

(Publikuotas Verslo Klasėje, 2013 11)

Štai vienos dienos įsimintinų interneto nuotykių laimikis: moterys, dėl lengvesnio gyvenimo pavirtusios vyrais Albanijoje, viltį pametusių savižudžių nuotraukos ant dangoraižių, išprotėjusio Tomo Cruise’o ir Scientologijos jam suplanuotų žmonų santykiai, kažkuri animacinė “Žaislų istorija” pervaidinta su tikrais žaislais, keliasdešimt kartų sprogęs benzovežis vidur Rusijos greitkelio, protui sunkiai pasiduodantis atstumo iki Saulės sistemos krašto žemėlapis, papūga, atkartojanti “dubstep” ritmus, ir genocidinės Sirijos dujos.

Įsivaizduokite kiek savo nedidelio emocinio pyrago mes galime atpjauti kiekvienai iš jų, kiek skiriame jėgų įsijautimui ar pasigilinimui ir kaip staigiai tai, nuo ko beveik verkiame, pakeičiama kažkuo, kas prunkščioja mūsų viduje.

Nematyti ir neįtikėtini dalykai, vienas už kitą “-esni”, lenktyniaujantys netikėtimu, išradingumu, kraupumu ar juokingumu atakuoja mus būriais, o jei leidžiame ir šimtais. Perlaužti mūsų skystą valingumą jiems vienas juokas, nes sutvardyti informacijos ir naujienų alkį, ko gero, mums sunkiau nei tuktelėjusiam žmogui pažaboti rijimo įpročius.

Begėdiška pasiūla lemia, kad gyvename visiškame kraštutinių įvykių pertekliuje ir įprastų įvykių nuvertėjime. Paprastos istorijos, kadaise užėmusios didžiąją dalį laikraščio, dabar akimirksniu palaidojamos po paspaudimų teroru. Daugiau paspaudimų lemia daugiau reklamos parodymų. Daugiau reklamos parodymų lemia daugiau pajamų, taigi, atlyginimus, pelnus, plėtrą.

Daugiau, deja, vertinama kaip geriau. Portalai išverčia odą ir ima dirbti ne informacijos sklaidai ar gyliui, ko mūsų mokė universitetuose, bet “hitams”, “klikams” ir gundymui. Tai paaiškina apgailėtiną skaitmeninės žurnalistikos tendenciją antraštes atsieti nuo turinio. Paraudoninta paantraštė “nuolat atnaujinama” tampa svarbiau už tai, kas atnaujinama. Lėtesni, rimtesni, analitiškesni dalykai keliauja gilyn, rubrikėja, traukiasi nuo sensacingų pažadų ir vaizdų raketų.

Ir tai žurnalo “Wired” įkūrėjui Kevinui Kelly suraukė kaktą. Jis savęs paklausė, kas vyksta, kai ekstremalūs dalykai tampa kasdiena, normaliu srautu? Kelly spėja, kad tai kultyvuoja mūsų įmanomybės įsivaizdavimą, tai įrodo įvykį, faktą, kad tai gali padaryti paprasti žmonės (ar gyvūnai) ir tai mus sustirpina, patikina, praplečia.

Bėda, kad šauktukinė dieta viską, kas normalu, paverčia neįdomiu. Gyvenimas rizikuoja būti nuobodesniu patyrimu nei keli YouTube’o katinai. Čia tinka pirmąsias savo dar trumpo gyvenimo futbolo varžybas aplankusio jauno Milano “Milan” fano patirtas šokas — kokio nuobodumo jos buvo palyginus su ryškiaspalve TV transliacija bei jos neišvengiamu papildu — antruoju ekranu išmaniojo, planšetės ar nešiojamojo kompiuterio pavidalu. Komentatoriai, daugiakampė statistika, gyva draugų reakcija — palyginkite tai su vaiko sėdėjimu šaltame stadione, kuriame nebūna pakartojimų, tik fanų ūbavimas ir keiksmai. 
 
Mes taip greitai ir lengvai priprantame prie santraukų, efektingiausių akimirkų, rinkinių, “bestų”, kad tarpiniai, normalūs dalykai varo žiovulį. Laiko suvokimas išsikreipia taip pat. Įvykis tampa lyg gerai sumontuotas Holivudfilmis, esmė, esmė, esmė. Klausimas kas nutinka tais atvejais, kai esmė yra procesas ar niuansai.

Ši, palyginus, nauja tema pilna spėliojimų, kad pastovus atsitiktinumų matymas naikina kvailus nusiteikimus — dingsta dieviškoji ranka, stebukliškumas, viskas realu ir suprantama. Net šuolis iš kosmoso yra tik viena iš šešiolikos tos dienos temų socialiniame tinkle. Pulitzerio premijos laureatas Danielis Boorstinas pastebi, kad visi dokumentuoti patyrimai kaupiasi į niekada neištrinamą atmintį ir mitai vis labiau nyksta. “Jo, mačiau kažką internete apie tai”, toks yra dažniausias regažas į beveik bet kokio neregėto nutikimo pasakojimą.

Unikaliame Louis Malle filme “My Dinner With Andre” du herojai aptarinėja “šiuos laikus” (filmo veiksmas yra devinto dešimtmečio pradžios Niujorke) ir pastebi, kad netrukus žmonės mokės 10 000 dolerių grynais už kastraciją, kaip vieną iš nedaugelio būdų dar galinčių juos sukrėsti. Galbūt tai per daug tiršta, bet visiškas atbukimas yra įmanoma tokio perdėtai aktyvaus srauto išdava.

Iš čia ir neišvengiamas klausimas, kaip visa tai suvairuoti. Kad ir kaip meistriškai gundytų vis platesnis dalykų, kurių neįmanoma praleisti, srautas, reikia siaurintis. Absoliutaus Babelio laikais kuravimas tampa vertybe, profesija. Tenka patikėti savo kelią tiems, kurie tam skiria daugiau laiko, tiksliau — visą laiką — ir, atradus giminišką požiūrį, jais sekti. Viena svetainė, tinklaraštis ar net dar siauriau — viena jų turinio diena, valanda per savaitę. Viso kito nespausti ir neliesti. Gražu, bet ne tau.

Dozavimas riboja ir sugrąžina aistrą atradimams. Nejautra atsileidžia iš lėto ir akys vėl žvelgia plačiau. Galbūt net į “dubstep” papūgą.