Netrukdyk — robotas rašo

surasta Pinterest

(Publikuota “Verslo klasėje”, 2015 02)

Mūsų žinias rašo robotai. Ne, turiu galvoje ne tuos žurnalistus, kurie yra išmuštruojami paklusti konkretaus portalo anemiškumui, tai yra, rašyti žinias taip, kad nesimatytų jokio stiliaus arba dar geriau, skaitytųsi kaip visi kiti straipsniai tame portale. Mums rašo tikri robotai-kompiuterinės programos ir mes gliaudome jų rašinius savo stipriais vartotojiškais žandikauliais nė nemirksėdami. Pasakysiu dar kitaip. Robotai kai kurias žinias rašo kur kas operatyviau — ar gali būti svarbesnis natūralios atrankos faktorius efektyvumo amžiuje?

Kalbėkime faktais, robotams jie ypač patinka: „Wordsmith“, natūralios kalbos generavimo platforma, sukurta kompanijos „Automated Insights“ 2013-aisiais sugeneravo 300 milijonų žinių, 2014-aisiais — virš milijardo. Dominuojanti žinių agentūra pasaulyje „Associated Press“ samdo „Wordsmith“ rašyti naujienas apie finansinius kompanijų rodiklius. „Los Angeles Times“ naudoja „Quakebot“, sukurtą gromuluoti žinias apie žemės drebėjimus ir jų stiprius pagal JAV geologinių apklausų duomenis, seismografų parodymus, kitus šaltinius, įsprausdamas juos į išankstinius žinučių paruoštukus. Amerikietiškojo futbolo lyga pradėjo dėlioti sensorius ant atletų aprangų, o sujungę juos su „Wordsmith“ gali pradėti generuoti žinutes apie asmeninius sportininkų potyrius realiu laiku. „Forbes.com“ naudoja „Narrative Science“ sukurtą dirbtinio intelekto platformą, ne tik kuriančią finansinių ataskaitų žinutes, bet ir kitas verslo naujienas. Juk jos dažnai yra formuliškos, tikslios, pilnos pavadinimų ir akcijų kainų.

Atsikvėpkime pagalvodami. Bet juk ne tik verslo žinutės yra formuliškos, pažiūrėkite į kriminalus, ar sportą. Karlstad universitete Švedijoje atliktas tyrimas tik palinksi: skaitytojai nelabai skiria roboto ir žmogaus rašytas žinias. „Narrative Science“ įkūrėjas Krisas Hammondas sako, kad po dešimties metų 90% žinių portaluose sugeneruos kompai. Sėkmės tiems, kas ką tik įstojo į žurnalistiką.

Profesorius Larry Birnbaumas, rašančiojo dirbtinio intelekto „Quill“ išradėjas, šypsosi „The Guardian“: „Kompiuteriai moka rašyti angliškai jau seniai. Jie nieko nerašė, nes neturėjo ką pasakyti, jiems trūko priėjimo prie pakankamo kiekio informacijos.“

Kiti dar bando spyriotis. Lėtos žurnalistikos žurnale „Delayed Gratification“ Matthew Lee ramino norinčius šokti nuo tilto, kad reporterių reikės, nes „robotai yra šlamšto krūva, kai reikia apdoroti žmogiškuosius žurnalistikos elementus — empatiją, užuojautą, šilumą, supratimą ir puikių citatų suradimą didelėms išnašoms“. Jam pritaria James Kotecki, žurnalistikos profesorius Šiaurės Karolinos universitete: „Kompiuteris gali tvarkytis su kas, kur, kada, o žmonėms palikime kodėl ir kaip“.

Gerai, robotas gali tik tiek, kiek į jį įdedi, net jei sušersi visą Šekspyrą, jis bus tik tiek geras kiek Šekspyras. Kas šiaip jau nėra menkas dalykas. Be to, koks žurnalistas iš tiesų nori užsiiminėti „trydalizmu“ (angliškai geriau: „churnalism“, rašymu dėl kiekio, užvertimu bereikšmėmis žinutėmis). Idealiame pasaulyje galima būtų nubrėžti storą liniją: robotai nuo šiol rašo faktinius dalykus, žurnalistai lenda gilyn ir ieško žmogiškumo, sąsajų, daro tyrimus. Jei lietuviški portalai neatleisdami nė vieno žmogaus, pradėtų masiškai naudoti robotalizmą, galbūt gyvieji galėtų skirti daugiau laiko tiriamąjai, lėtai žurnalistikai, kuriai reikia laiko. „Technologijos leis žurnalistams daugiau užsiimti žurnalistika“, įtampas glaisto „AP“ vadas Lou Ferrara. Tikėkimės, bet netikėkime.

Įdomiausias dalykas vyks su žinių personalizacija. Kadangi mes noriai („Facebook“ nykščių ir „Google“ paieškos dėka) dalinamės informacija apie save, žinių portalas, žinodamas, kokį automobilį vairuoji, straipsnyje apie pabrangusį benziną, galės konkrečiai paskaičiuoti, kiek daugiau kainuos išlaikyti tavo mašiną. Žinios seks iš paskos reklamai, kuri vis labiau asmeniškėja. Vienas skaitytojas — viena žinia. Mes matysime žinias taip, kaip sistema nuspręs, kad jas nori matyti mūsų menamas ar realus „aš“. Pokalbiai, iki kol priprasime, pakriks: „Nesąmonė, man „Delfi“ rašė, kad…“

Palaukit, čia tik pradžia. Pinigais varvantis „Google“ nusipirko „Jetpac“ programėlę, kuri analizuoja „Instagramo“ vaizdus ir atpažįsta šypsenas, maistą, ūsus, o iš to kuria miesto gidus su išvadomis apie tai, kur yra madingiausi žmonės. Tokiu atveju, Kazachstanas yra hipsterių rojus. Bet niekas nesakė, kad „Jetpac“ tobulinimas baigtas. Sujungę „Jetpac“ su kažkuo panašiu į „Wordsmith“, „Google“ jau gali pradėti vardinti dalykus nuotraukoje: jauni žmonės šoka vakarėlyje su kokteiliais rankose. Pridėkime dronų skraidinamas vaizdo kameras ir galimybės plečiasi: teoriškai galime sužinoti, kokie žmonės atėjo į Lady Gaga koncertą Vingio parke. Dar daugiau — kaip jie apsirengę, kokio amžiaus, kokios nuotaikos, kiek jų tiksliai ir prie kurio įėjimo mažiausios grūstys.

Neišvemgiamai prieiname baugaus klausimo, kadaise sukelto skaitant Orwello „1984“, kur varganieji buvo užimami knygomis, parašytomis mašinų. Ar gali robotai ir knygas rašyti? Susipažinkite — Philipas P. Parker yra rašliausias žemės autorius, parašęs šimtus tūkstančių knygų, šalia jo visokie Pattersonai, Kingai ir Malūkai atrodo beviltiški slunkiai. Parkeris rašo 30-ia temų, jis kuria kryžiažodžius ir poeziją. Parkerio rankos, be abejo, yra kompiuterinė programa. Pirmaja algoritmo parašyta knyga laikoma ruso Aleksandro Prokopovičiaus kurtos sistemos sugeneruotas romanas, atliktas maišytu Haruki Murakami ir Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ stiliumi. Sako, pusė bėdos.

Įvairūs prognozuotojai žada, kad robotai ilgai netruks — jie rašys Pulitzerio premijos vertas istorijas po trijų-penkių, jei esate depresyvus žmogus, maksimum dešimties metų.

Kita vertus, mano nuojautą taikliai išreiškia rašytojas Alastairas Reynoldsas: „Negaliu sugalvoti nieko beprasmiškesnio kaip roboto parašyto romano skaitymas“. Net jei literatūros lygis tas pats, nuoširdumas visai kitas. Geros knygos rašomos nuo savęs, už save, savimi. Čia skirtumas tarp autoriaus ir mašinos tampa esminiu.

1968-aisiais Philipas K. Dickas parašė mokslinės fantastikos šedevru laikomą „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“, kuriame minimas ir ateities Žemėje svarbiausia kultūrine ikona tapęs Busteris Friendly („Draugužis“), linksmas laidų vedėjas, simultaniškai girdimas per radiją ir matomas per TV 23 valandas per parą. Akivaizdu, kad jis nėra žmogus, tačiau, ar tai, kas prieš 50 metų buvo baisi distopija, nėra labai arti išsipildymo? Jei robotai jau rašo knygas, žurnalistauja, kodėl jie negali pakeisti beveidžių eterio beždžionėlių, ar neaišku kodėl garsių socialinių tinklų bombų? Juk jos tokios nuspėjamos, kad pakeitus androidu ar kompiuterine programa, retas kuris pastebėtų.

Kaip ir su viskuo nauju iš pradžių labai baisu ir painu. Bet vadelės vis tiek skaitytojo rankose, kad ir kaip mumis būtų manipuliuojama. Šlamštas, nesvarbu, kieno parašytas, yra šlamštas. Sausa informacija, kad šiandien vėjas nuraus stogus, ar, kad „Rytas“ laimėjo 12 taškų skirtumu, tokia ir liks, nepriklausomai nuo autorystės. O dėl rimtesnių istorijų pakalbėsime truputį vėliau.