Pasiklydimo troškulys

© Ivana Lomova

(Publikuota “Verslo klasėje”, 2014 06)

Nedidelės, tačiau žingeidžios kelionės automobiliu po Sardiniją neįsivaizdavau be navigacinės įrangos. Juk italai prisispagetinę serpantinų, priraizgę keistų kelių ir sekmadienį popiet juos atmestinai suženklinę su viltimi, kad žmogus pats atsirinks, kuria iš dviejų antonimiškų kelio nuorodų jam pasitikėti geriau. Tai nėra ideali vieta orientuotis pačiam, be pagalbos, ypač, kai trumpa atostoginė savaitė tiksi priekaištu aprėpti kuo daugiau nemokamo grožio, išguldyto per amžių amžius akims nuraminti, parduotai sielai atsišviežinti. Italijoje navigacija — gyvybiška. Italijoje navigacija — mirtina netikėlė.

Jei klausai, ką robotabalsė gidė sako, turi pasiryžti pakęsti jos dažną abejingą užsikirtimą, lydimą frazės “recalculating”, kai automobilis, lėkęs greitkeliu 120 km/h greičiu nukreipiamas į aplinkelį, kuris baigiasi netikėčiau nei paskutinė “Sopranų” serija. Į kairę, į dešinę, plyta. “Recalculating”. Tačiau pirminiai neurotiniai priepuoliai dar atsiduodantys ambicingo miestiečio nervingumo prakaitu, pamažu nyksta, užleisdami vietą suvokimui, kad pasiklydimai tampa žaviausia, fotografiškiausia kelionės dalimi. Dalimi, kurią tikrai prisimeni ir kuri tave užklumpa, nustebina. Pasiklydimas yra nuostabus dalykas. Keisti užkampiai, svetimi kiemai, gyvatės ant kelio, keliai, kurie buvo pamiršti ir ištrinti iš žemėlapių, bet ne nuo reljefo — visai atsiveria visu savo abrazyviu grožiu.

Mes naviguojame per pasaulį palydovinių akių laikais, kuomet pasiklysti beveik neįmanoma ir kuomet dingęs lėktuvas sukelia šoką ne dėl to, kad greičiausiai žuvo šimtai žmonių, o dėl to, kad jo niekas neranda. Šiais laikais! Neranda! Kiekvienas mes su išmaniuoju esame beveik nepaklaidinami, nesupainiojami. GPS yra vienas svarbiausių išradimų per gausybę metų, jo nuopelnams vardinti reiktų atskiro susėdimo (be GPS turbūt ir išmaniųjų taip nefetišuotume). Tačiau mes jau po truputį save pažįstame, tik duok progą ir imame parazituoti. Sumaišome būtinybę su įpročiu. Ir aklai sekdami “Google Maps” taškeliu, pasiverčiame nuožmiai važnyčiojama kinkyne, pusbukiu šuniu, kuris bėga paskui šeimininko kojas ir niekada nepakelia galvos. Yra posakis: “kai pirštas rodo į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą”. Pirštas mums rodomas ekranuose.

Pasiklydimas, kaip ir kiti nepatogūs dalykai, yra būtinas mūsų vidinei ekosistemai. May Abdalla, dokumentinius filmus kuriančio dueto “Anagram” narė, pasakoja, kad mes pastoviai elgiamės lyg būtume paskelbę džihadą pasiklydimui; kiek išradimų yra skiriama apsisaugoti nuo šventvagiško pasiklydimo. Retai išsiskiriame su savo GPSu praturtintais išmaniaisiais, taigi, retai išsiskiriame su Visa Matančia Akimi. Dar metaforiškiau: ar tik technologinio superiškumo dėka netampame dievu? Na, žinot, tuo, kuris viską mato, kaip mokė katekizmas. Nes per kameros filtrą mes matome visą žemę sugrūstą į nedidelį išmaniojo ekraną neprasčiau nei Trejybė.

Kūrėja pastebi neuromokslo nurodą į tai, kad neatrastų žemių, nesuplanuotų vietų lankymas sukuria unikalų poveikį smegenims — sensorinis jautrumas stiprėja ir mes įgyjame galimybes kurti naujus takus. Jai paantrina ne vienas praregėjusysis: žinodami maršrutus, mes apstumiame savo dėmesingumą.

Efektas yra panašus į šimtą kartų praeitą gatvę, atrodo, matomą visuomet vienodai. Tačiau pasiimk parankėn svečią iš kito miesto ar šalies ir tu imi matyti dalykus, kurių pats kasdien nepastebėdavai: liūto galvą ant fasado, keistos spalvos lango rėmą, ar poetišką graffitti. Pasiklydimas yra apsisaugojimas nuo savanoriško aklumo. Suprantama, tai tik siaura — poilsinė, pažintinė panauda, nesakau, kad nuo šiol visi turistai visuose miestuose turėtų pasiklysti. Juk niekam nelinkime atsidurti Karoliniškėse sutemus, ar sutikti vokiečių pensininkų madingame klube. Tačiau pasiklydimas įtempia, taigi, pajautrina.

Tik ką minėtoji Abdalla ir jos “Anagram” kolegė Amy Rose ėmėsi smalsaus projekto šiai temai analizuoti. Jos naudoja “iBeacon” technologiją (“Apple” nuosavybė), sukurtą maksimalizuoti vietos nustatymo tikslumą patalpose ir įgyvendinančią tai, ką S.Spielbergo filmas “Minority Report” žadėjo prieš daugiau nei dešimt metų — įėjus į tam tikrą erdvę “iBeacon” siunčia signalą, tarkime, reklamos stendui, ir jis pradeda rodyti tik jums skirtą skutimosi kremo ar taip reikalingų atostogų reklamą. O gal “užuodusi” jūsų telefoną ji pateikia nuolaidinį pasiūlymą kedams, kaip tik tuo metu, kai jūs einate pro parduotuvę. Galimybės beribės ir būtent su tuo žaidžiama projekte-filme “Door In The Dark”, vykstančiame didžiuliame, aklinai tamsiame sandėlyje, prigrūstame jutiminių patyrimų.

Užrištomis akimis vaikščiojantys dalyviai išgyvena bevaizdžiame pasaulyje likusiomis juslėmis — skoniu, kvapu, lytėjimu, garsu. Jie dalyvauja įvairiose disorientacijos istorijose, nuo alpinisto susidūrimo su mirtimi iki išprotėjusio architekto klaidžiojimų po Londoną. Nieko nematančioms projekto aukoms “iBeacon” perduoda informaciją apie pavojus, kliūtis, kryptis. Tai absoliutus atsidavimas veidmainiškai svetingam technologijos glėbiui. Ir kartu bandymas savo kelionėje pajausti, išgyventi daugiau.

Programėlių kūrėjai pabandė tai paversti verslu, sulipdydami keletą panašių sprendimų — “Drift” siūlo pasimesti kasdieniniuose maršrutuose, pateikdama instrukcijas, kur netikėtai pasukti, ką keisto nufotografuoti, o megapoliui sukurta “Wanderous” pageidavimą kažkur nukeliauti praturtina ypatingesne gatve, parku, atrakcija, akcentuodama kelionę, o ne destinaciją. Kelionių žurnalistas Matt Gross pradėjo rašyti specialią skiltį “New York Times”, taip ir pavadintą “Getting Lost”, kurioje jis keliauja po pasaulį nukrypdamas nuo populiarių maršrutų.

Mes bijome pasiklysti, tačiau tuo pačiu to norime. Kai pasaulyje beveik visos pagrindinės gatvės signalizuoja “Starbucks”, “McDonald’s”, “Subway” makiažu, mes geidžiame vietų, kurios kvepėtų autentinka. Tačiau tam reikia, kad technologija suklystų. “Recalculating” — toks saldus žodis kelyje, kai neskubi. Ir nuotykių slaptažodis.