Septyni (knyginių) kelionių stebuklai

© S Fischer

Komiškas nutikimas: žurnalistė iš žurnalo IQ parašo siūlydama būti jų rubrikos “7 kelionių stebuklai” dalyviu. Ok. Kadangi man kelionės = knygos, paimu ir surašau keliavimą knygomis. Pasirodo, tai — grubus rubrikos pažeidimas. Ką padarysi, turėsiu du tekstus. Šis apie knygas.

_

Kažkada skaitydavau vakarais arba per atostogas, o dabar daugiausiai perskaitau ryte, prieš darbus. Pagal galimybes stengiuose ryte paskaityti vieną valandą, nes žiūrėjimas į surištą popierių sutemus virsta miegojimu atmerktomis akimis. Ta pati eilutė, kurią sizifiškai skaitau iš naujo ir iš naujo.

Septyni — labai nesąžiningas skaičius, į jį niekas netelpa, o kalbant apie knygas, manau, reiktų IQ rubriką pratęsti iki “Šimto stebuklų”. Todėl čia tik kelios, kurios mane paveikė kategoriškai. Pavadinkime jas stebuklais.

JD SALINGER “Devynios istorijos” / “Nine Stories”
Mokykloje, kai man buvo trylika-keturiolika, draugeliams sakiau: “durni, kad skaitot vis naujas knygas, aš, va, turiu savo mėgstamiausią ir visada skaitau tą pačią.” Kalba sukosi apie nemirtingus Howardo Pyle “Robino Hudo notykius”. Todėl įsivaizduokite mano išpūstas akis, kai pirmą kartą perskaitau Salingerio “Rugiuose prie bedugnės”. Kokia bedugnė tarp šių knygų. Aš nežinojau, kaip ir milijonas mano bendraamžių, kad knygose gali būti ne tik nuotykiai, bet ir tai, kas rezonuoja su tavo širdimi, kas kalba tavo mintis. Vėliau, po daugybės metų prisėdau prie Salingerio iš esmės ir suskaičiau viską. Retas kuris vienu sakiniu gali tiek daug pasakyti. Jo pustoniai yra neprilygstami. “Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti” man lieka etaloniniu pavyzdžiu trumpo apsakymo raumenims iliustruoti.
 
GABRIEL GARCIA MARQUEZ “Patriarcho ruduo” / “El otoño del patriarca”
Atmintis ištirpdo bet kokius niuansus, tačiau aš puikiai prisimenu savo tipiškas paaugliškas “emo” atostogas su tėvais Palangoje. Jie paplūdymy, o man nėra nuotaikos, aš lieku vienas išnuomotame kambaryje ir skaitau. Mažą, atsitiktinę knygą, kurioje be pulkininko dar telpa ir tyrosios Erendiros istorija. Skaitau apie pulkininką ir nerandu taškų, tiesioginės kalbos, tik kilometrines, nesibaigiančių įterptinių sakinių virves. Forma ir turinys mane visiškai sukrečia, magiškas realizmas tampa šuke, per kurią bręsdamas žiūriu į pasaulį. Grįžęs į mokyklą raitau rašinėlius, imituodamas savo naujai atrastą literatūros šviesulį. Be abejo, gaunu dvejetus, nes sakiniuose be galo — klaidų be galo.

JOSEPH HELLER “22-oji išlyga” / “Catch 22”
Knyga, kurią skaičiau ištisomis pastraipomis savo sesei, nes mano plaučių neužteko išjuokti viskam, ką ši karinio absurdo fotografija savyje talpino. Gerai pagalvojus, žmogus su knyga, kuris juokiasi — įtartinas tipas, toks pusiau ligonis, pusiau visuomenei pavojingas intravertas. Neįtikėtina, kad kažkieno mašinėle surankioti ženklai gali susirikiuoti į tokią emocijų audrą. “Išlyga”, kartu su Vonnegutu, Ilfu ir Petrovu bei Charmsu yra atsakinga už visą mano humoro jausmą. Be jų dabar turbūt būčiau labai tamsioje vietoje, juokdamasis iš “Naša Raša” ar “Domino teatro” spektaklių.

JOHN FANTE “Paklausk dulkių” / “Ask The Dust”
Fantę man nuo jo paties knygos galinio viršelio parekomendavo Charlesas Bukowski. Žiūrinėjau knygyno naujienų skyrių ir mano mylimo ciniško latro recenzija tapo priežastimi pasidomėti jo mėgtu autoriumi. Koks aš jam dėkingas! Fante, nepelnytai praleistas amerikiečių literatūros bulius, turėjo tiek talento, kad į gyvenimo galą būdamas aklas knygas sudiktuodavo žmonai. “Paklausk dulkių” mane supurtė savo dualistiniu protagonistu, parodydama, kad herojus (neprilygstamas rašytojas-dvejotojas Bandinis) gali būti ir žavintis, ir atstumiantis kelių puslapių atstumu. Fante — genijus, ir, kaip dažnai būna, neįvertintas. Šiurpas ima, kai pagalvoji, kad daugybė žmonių taip ir mirs neskaitę “Paklausk dulkių”.

CORMAC MCCARTHY “Kruvinasis meridianas” / “Blood Meridian”
Aš galvojau, kad mano skaitomoji anglų kalba po ilgų treniruočių yra įgali įveikti bet ką, ir kaip aš klydau. “Kruvinasis meridianas” nugalimas tik su žodynu ir vaizduote-melage. Pavydžiu tiems, kurie ją skaitys be minutės pertraukėlių. Jau po kelių skyrių supranti, kad laikai savo rankose kažką viršžmogiško, kažkokį netikėtai atrakintą žmonijos bendravardiklį, lieti kruviną prievartos ir išgyvenimo šuorą, karta iš kartos lydintį mirtingumo ir gyvybės trapumo leitmotyvą, neaprėpiamą nusivylimą, pyktį, gyvūliškumą, aprašytą kiaurai matančio proto, skrupulingiausių pirštų, kurie lanksto iš raidžių neįmanomas figūras. Tokie veikalai privalo būti seni, o knygai vos trisdešimt metų. Iš gyvųjų, būtent McCarthy yra Didysis rašytojas, man svarbesnis nei kiti.

FERNANDO PESSOA “Nerimo knyga” / “The Book Of Disquiet
Šiltoje ir komfortabilioje kelionėje greitaeigiu traukiniu į Seviliją atsiverčiau šį prarasto ir ne taip seniai iš naujo atrasto portugalų talento begalinio liūdesio knygą ir dėkojau atsitiktinumui, kad a) neperskaičiau jos būdamas per jaunas, b) neperskaičiau jos blogą, niūrią, lietingą dieną. Pesoa, šokiruojančiai tiksliai, lyg per mikroskopą linksniuoja priežastis nepersistengti gyvenime ir susikaupti į vaizduotę. Nesivarginti, neveikti ir nesitampyti, o stebėti, klausytis, reflektuoti. Pesoa moko savo taupiomis sentencijomis, kurios, priklausomai nuo požiūrio, gali būti arba labai ciniškos, arba depresyvios, arba itin realistiškos.

HENRY MILLER “Vėžio atogrąža” / “Tropic Of Cancer”
Pastaraisiais metais atsiverčiu kaip niekada daug literatūrinių atradimų, bet retas kuris savo įtaiga prilygo Millerio aistrai. Nešvanki, purvina, susimaišiusi knyga, permalta su seksu, geismu, maistu, Paryžiumi, vienatve, pasimetimu. Jis švytuoja nuo visiškai grafiško gašlumo iki panagių filosofijos, atrodytų lyg berdamas žodžius be repeticijos, vienu ypu. Po jos skaičiau dar kelias žymias knygas ir skaitydamas nostalgiavau Millerio. Vis sunkiau perskaityti kažką, kas žeidžia ir keičia, bet jam pavyko. Aš sugrįžtu prie savo tekstų ir savęs, klausdamas, ar Milleris nespjautų už tai man. Ir jei atsakymas teigiamas, einu perrašinėti.

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.