Tamsoje su svetimais

© Jean Luc Godard, “Le Weekend”

(publikuota Verslo Klasėje, 2014 05)

Neplanavau, kad ši skiltis virs dažnu patogumo spardymu, tačiau tai yra instinktyvi savisaugos nuo apriebalėjimo reakcija. Patogumas užburia, įsiurbia, praryja. Dalis patogumų yra gyvybiški ir iš esmės keičiantys informacijos judėjimo spektrą, bendravimo įpročius, darbą ar poilsį. Tačiau galinga dauguma patogumų yra tušti milimetriniai pasistūmėjimai, kurie situaciją ilgainiui blogina.

Tai visai artima japono išradėjo-anarchisto Kenji Kawakami beprasmiams produktams, pavadintiems “chindogu” (grubiai iš japonų “neįprastas įrankis”). Jų esmė — patogumą paversti kuo nepatogesniu. Pavyzdžiui, skalbinių džiovyklė ant automobilio stogo, arba batai su smarkiai atsikišusiais padais, kad būtų patogiau juos nusimauti prispaudus koja. Kawakami juokiasi iš mūsų obsesyvios patogumo medžioklės, bet kai patogumas sukelia tingumo ar abejingumo komą, juokinga vis mažiau.

Šįkart koma ištinka mūsų santykį su kinu. Lietuva, sovietmečiu propagandinta, tačiau vis gi sukūrusi kažkokią savesnę kino kalbą ir išeksponavusi ne vieną stiprų kūrėją, post-nepriklausomybinėje eroje godžiai šlamšdama Holivudo pusfabrikačius nubraukė visas tradicijas šiukšlinėn ir kad jos nieku gyvu nesugrįžtų, tą šiukšlinę dar ir sudegino. Lietuviško autorinio kino nebeliko, o nepriklausomas kinas užėmė kuklaus, nepelningo įterptuko poziciją (suprask, kai nėra ką rodyti, arba liko savaitė iki kito blokbasterio) repertuaruose šalia transformerių ir komiksų herojų. Laimei, per tą laiką suraumenėjo “Kino pavasaris” ir kitos festivalinės jo kopijos, ir mes likome giliamintiškesnio kinematografo, prasmingo kino diskurse. Persivalgius užsienių, pastaraisiais metais vėl pradėjo žibėti kuriančiųjų nacionalinį kiną akys. Kai žiba vienos akys, žiba ir kitos — žiūrovai grįžo, žiūrovai nori lietuviško. Nebūtinai kokybiško, bet lietuviško jau nori.

Bilietų kainos, tarptautinių korporacijų pasyvumas žemėlapio spuogo vardu Lietuva atžvilgiu, vaizdajuosčių ir DVD nuomos verslo sunykimas, tradicinės schemos “kinas-nuoma-televizija” griūtis, pasirinkimo seklumas ir prakeiktas patogumas lemia, kad piratavimas tampa smarkia kino vartojimo alternatyva. Kažin ar alternatyva, galbūt, dominante. Neketinu verkšlenti dėl “Piratebay”, “Torrentz EU”, ar jų Ukrainoje registruotų “streamingo” bendrakraujų — čia kita tema. Tema, kuri man įdomi yra kaip žiūrėjimas namuose ar kino teatre keičia tai, ką matome ir kiek matome. 
 
Kaip ir muzikos klausymo atveju, aptartu prieš mėnesį, taip ir kine — perteklinė “viskas yra, bet kaip atsirinkti” nuojauta plevesuoja virš kiekvieno siurbiko galvos. Ir prieš tai, kai save pričiumpi, žiūrėk, jau 120 filmų surikiavai kada nors įvyksiančiai peržiūrai, gal 2018-ais. Tiek to tas rajumas. Didesnė bėda, kad mūsų kino patyrimas namų sąlygomis, skirtingai nei muzikoje, nėra tobulas.

Nesakau, kad Fellinį ar Antonionį reikia žiūrėti atsiklaupus, tačiau ar prigriuvus ant sofos su lėkšte sumuštinių, lengvai knapsint, viena akimi lydint išmanųjį (patikrinti, kokį DAR filmą su “tuo” aktoriumi esu matęs, o gal tik sužinoti krepšinio varžybų rezultatą) yra tikrasis kino potyris — klausimas.

Kinas kurtas kino teatrui pirmiausiai, nes tik taip jį galėjai monetizuoti vėlyvame 19 amžiuje, kai galimybių perkelti į namus tiesiog neegzistavo. Tačiau ilgainiui, net pasikeitus žiūrėjimo formatams (esu stebėjęs filmą per “iPod Nano”, maždaug 4cmx4cm ekrane), kūrėjai vis tvirčiau kumščiavo širdį — filmai yra kuriami matyti didžiąjame ekrane, visu galingumu.

Negali negerbti autoriaus pageidavimų, tačiau, teisybės dėlei, namuose jau įmanoma kokybiškai adekvati peržiūra, tegul ir mažesniame ekrane. Namuose tikrai patogiau. Aš, vis gi, randu keletą kitų priežasčių kiek leidžia finansai ir repertuaras lankyti kino teatrą ir filmą patirti ten, o ne namuose ar skrendant lėktuvu. Įterpiu trumpą deklaraciją: prieš keletą metų su bendraminčiais esu įkūręs kino teatrą “Pasaka”, dabar nebesu su juo susijęs. O jei ir tebebūčiau — kino teatrą kūrėme būtent dėl filmo peržiūros ypatingumo.

Pirmas dalykas yra bendrumas. Bendras laiko išgyvenimas, net ir su žmonėmis tamsoje, kurių nepažįsti ir nenori pažinti, kurie kartas nuo karto kažką krimsteli, ar kriukteli, turi savo žavesio. Dabar, kai mes vis mažiau patiriame bendrų, masinių spektaklių (išskyrus, krepšinį), kai technologijų dėka galime išsifragmentuoti pasiūlą intymiausiems savo norams, bendro laiko, bendro įvykio poreikis lieka. Filmo žiūrėjimas kino teatre yra kaip mišios tikinčiąjam, masinė komunija. Mes visi ten buvome ir visi tai išgyvenome.

Aukščiau už viską — susikaupimas vienam dalykui, kurio mums taip trūksta. Kino teatras atima patogumą: tu negali vaikščioti, sustabdyti, peršokti į priekį ar atgal, vargiai ir telefonu pakalbėsi. Tas nepatogumas yra dovana. Tu esi čia, tu žiūri, tu persikeli į pasakojimą, tu įsitrauki. Taigi, tu išgyveni ir patiri. Geras filmas yra galimybė patirti kitą laiką, unikalų kito pasaulio tempą. Tai kaip klausytis įdomaus pasakojimo jo nepertraukiant. Leisti meistrui padiktuoti kitą laiko matą ir trumpam bandyti juo gyventi. Šokti su geriausiu šokėju planetoje.

Tik kino teatras arba vienuoliška savitvarda sukuria preliudiją kino potyriui, kokio siekė autorius. Ir sėdėjimas tamsoje prieš ekraną, kuriame lūpos, keliskart didesnės už tavo galvą, šnabžda gyvenimo tiesas, lemia, kad tu pamatai ir išgirsti. Nes esi vienas prieš vieną. Visas kūrėjo dėmesys — tau, žiūrovui. Visas tavo dėmesys — jam, pasakotojui. Archaiška institucija, tas kino teatras, su keistomis taisyklėmis, bet be jų, mes tik orangutangai su kanarėlės dėmesio deficitu, žiūrintys keliomis kryptimis vienu metu.

Atimkite iš savęs patogumą. Apsirenkite švarką ar kažką kitą jus įtempiančio. Išsivalykite dantis. Pakvieskite tuos, kurie rūpi, į pasimatymą kine. Pasilikite per pabaigos titrus, kuriuos namuose išjungiate. Palaukite. Filmas nesibaigė, jis tęsiasi jūsų galvose.