Latvija, artima ir (kažkiek) tolima

Taip jau nutiko, kad gegužės pradžioje lankiausi Latgaloje. Ten tokia ne visai latviška Latvija — katalikai ir stačiatikiai vietoje protestantų, Daugpilį, antrą pagal dydį šalies miestą, uždominavusi rusų kalba, ir pan.

Tačiau not all hope is lost in Latgale. Pirmiausiai man patiko tai, kaip ramiai bei iš pažiūros metodiškai latviai rengiasi (ir jau pradėjo) švęsti savo valstybės šimtmetį.

Simbolinė ąžuoliukų sodinimo akcija Pasienėje, netoli Latvijos trisienio su Rusija ir Baltarusija. (Antanas Manstavičius/Alfa.lt)

Susimąsčiau, kad gal tikrai jiems tas artėjantis šimtmetis yra svarbesnis nei lietuviams, kurie vis dėlto nemažai pozityvių jausmų atranda galvodami apie Mindaugą, Gediminą ir Vytautą (o po to susierzina, prisiminę prarastą imperiją). Bet nieko, mes atsispirsim ir sublizgėsim per Mindaugo karūnavimo dieną. Arba ne.

Dar man patiko Daugpilis. Tai tarsi Latgalos svarbiausias miestas, bet kartu — ir ne iki galo pritapęs svetimkūnis. Jei kam kiekviename žingsnyje rodosi rusų keliama grėsmė — į Daugpilį, ko gero, važiuoti neverta. Dar labiau įsibaiminsit. Juk tai vis dėlto vieta, kur beveik visi vienas su kitu kalbasi rusiškai. Žodžiu, šioks toks netipinis tautų katilas, kur titulinei tautai labai sunku demonstruoti savo pranašumą. Lieka vien viešieji užrašai, kurie — beveik be išimčių latviški. Ir vis dėlto aktyvūs Daugpilio jaunuoliai sako — nebijokit dėl mūsų miesto, susitvarkys ekonomika, atsigaus apleisti miesto rajonai, dings ir paskutiniai įtampos židiniai.

Ar aš jau galiu sakyti, kad gerai pažįstu Latviją? Žinoma, kad ne. Dviejų mūsų šalių santykiai, tiek oficialūs valstybiniai, tiek ir žmogiškieji kultūriniai, išlieka labai saviti. Latvija tebėra ir artima, ir tolima — nelygu kaip pažiūrėsi.

Tačiau ko man tikrai norisi — pasistengti, kad ta šiaurinė šalis dar labiau prie mūsų priartėtų. O mes, suprantama, prie jos. Nes tik taip vyksta dialogas.