Perteklinių žinių kovose

Visas tekstas publikuotas naujienų portale Alfa.lt gūdžiais 2011 metais.


Vieša paslaptis — Vilniaus barus jau ne pirmus metus krečia keista karštligė. Daug suaugusių, rimtų arba nelabai žmonių po darbų meta atlikusius rūpesčius šalin ir buriasi nedidelėm grupelėm — maždaug tokiom, kad prie stalo sutilptų. Užsisakę vieną kitą alaus bokalą bei užkandos, bando tušinuku užpildyti krūvelę tuščių popieriaus lapų. Vieni tai daro labai kuopščiai, susikaupę — dažnas gal ir liežuvį iškišęs. Kiti smagiau šurmuliuoja, vienas kitą po ilgesnės pertraukos pamatę, ir jų dėmesio prašantį popierėlį lyg tarp kitko prisimena.

Atidžiau įsižiūrėjus, kur nors kampe prie baro galima išvysti ir stebėtinai vienišą, sulinkusį lyg nuo ankstyvos senatvės, lyg nuo visažinystės naštos žmogų su nešiojamu kompiuteriu. Visi kiti jo, regis, klauso vien tik tam, kad galiausiai pertrauktų neramiu ūžimu ar viena kita replika. Retkarčiais prie žmogaus su nešiojamu kompiuteriu nusidriekia ir labiausiai nepatenkintų ligonių, arba veikiau aršiausių kovotojų, eilutė. Kaip susidarė, beveik taip pat greitai ir išsenka, nepriklausomai nuo to, kokį atsakymą — teigiamą ar neigiamą — gavo.

Šiai ligai, apie kurią čia bandau papasakoti, būdingi ir triumfo šūksniai, ir nevilties atodūsiai, vilnijantys nelyg jūros bangos sulig kiekvienu klausimu, bet didžiausią amplitudę pasiekiantys, kai vakaras jau krypsta į pabaigą, ir visi pradeda jausti nenumaldomai artėjantį metą skirstytis — prieš naujus darbus ir naujus dienos rūpesčius. Džiugiai ištiestomis rankomis pasitinkamas pavėlavęs, daug šilto ir šalto (bet daugiausiai — knygų) matęs bendražygis, kuris gali žinoti eilinį atsakymą į eilinį klausimą. Žmogui su nešiojamu kompiuteriu paskelbus dar vieną pertrauką, salė per kelias akimirkas ištuštėja, ligoniams skubant numalšinti nikotino ir gyvo, sėdėjimo už stalo nesuvaržyto, bendravimo badą.

<…>