Trumpai apie alergiją dvasingumui ir Zemkauską

Tai bent atradimas. Mano galva, tiesiog fantastiškas Ryčio Zemkausko tekstas liepos mėnesio „IQ Life” žurnale, tiesiai į dešimtuką. Iškart užėjo noras stambiais blokais cituoti — tikiuosi, kad man bus atleista.

Zemkauskas pradeda nuo konstatavimo, kad totalitarinės sistemos nemėgsta kūno ir jį neigia, „nes kūnas beveik nemeluoja”, o tada pereina prie „dvasingumo kaip problemos”, ir tada net kvapą užima, garbės žodis, tikrai:

Autoritatinės sistemos pranašumą lengva įsteigti ten, kur nereikia parodyti kūno. Kur viskas atskleidžiama tik per intelektą. Per teorinius konstruktus. Ir tada imama kalbėti apie dvasingumą. Kaip kūno priešybę. Kaip didingą menkaverčio kūno niekintoją.
Dvasingumas paverčiamas universaliu rimbu, nes jis oi kaip toli nuo kūno: jo negalima pačiupinėti, negalima suvalgyti, jį sunku parduoti, dar sunkiau nusipirkti, jis kuriamas pakeliui, jis mainosi tarsi saulės kliošas vėjyje, jo negali aiškiai įvertinti, jį labai sunku kritikuoti.
Už dvasingumo pastačius galios patrankas, jis tampa tobulu argumentu, mat paslepia pačias patrankas, nes juk nepadoru abejoti dvasingumu.
Totalitarinės sistemos tebemėgsta kalbėti apie dvasingumą.
Šičia turėčiau padaryti išlygą dėl tikrojo ir netikrojo dvasingumo, bet… nenoriu. Nes nežinau, kuris dvasingumas laikytinas tikru, o kuris tėra politinė priemonė. Man apskritai atrodo, kad vos ištartas pats žodis „dvasingumas” jau savaime tampa galios įrankiu.
Gi tasai dvasingumas, apie kurį tylima, kuris tik nujaučiamas, kurį pagal menkas išgales vis bandau sau puoselėti, yra geras tik tol, kol neįvardytas, o idealus apskritai, manding, tik tada, kai nesuvokiamas kaip toks, nes jame beveik privalo būti dalelė tyro, arba jei nenorime — švento, naivumo.

Lyg to dar nebūtų gana, Zemkauskas po pasvarstymų apie „liberalųjį kapitalizmą” ir įvairias totalitarines sistemas bei aiškiai matomus totalitarinius žmones, smeigia dar vieną vinį:

Jeigu totalitarą su Stalino ar Mao portretu pažinti lengva, štai jums atmaina — dvasingumo puoselėtojas kultūrininkas. Tokį gali sutikti kai kuriuose sustingusio laiko festivaliuose arba mistinių kultūros dienų šventimuose. Galiausiai prastos poezijos skaitymas sodyboje miesto pakraštyje metai iš metų nieko nekeičiant ir neįsileidžiant jokių naujų idėjų atrodo kaip tobulas totalitarinis veiksmas. Šio veiksmo dalyviai labai mėgsta pakalbėti apie dvasingumą ir bodisi viskuo, kas vulgaru.
Jeigu jiems leistum, jie padarytų tvarką.

Iki šiol mažai ką Ryčio skaitęs, bet jau mažumėlę noriu užsirašyti į gerbėjų klubą.