Užtenka kartoti “TAIP”!

Ar tikrai įvyks kažkas blogo, jei pasakysi “NE”?

Vienas iš didžiausių darbuotojo trūkumų — nemokėjimas pasakyti NE. Bent jau iš mano patirties, pastangos daryti viską, kas tau deleguojama, dažniausiai baigiasi lose-lose situacija.

Lose darbuotojui.

Nors stengdamasis nenuvilti ir imtis kiekvienos jam duodamos užduoties darbuotojas kurį laiką ir galės funkcionuoti (ypač jei tų užduočių nebus per daug), po kurio laiko žmogui, kuris atsakingai dirba, stengiasi ir padaro viską ASAP, bus patikima vis daugiau atsakomybės, vis svarbesnių ir didesnių pastangų reikalaujančių darbų. Nenorėdamas to pasitikėjimo nuvilti ir nemokėdamas pasakyti NE, darbuotojas turės vis daugiau dirbti, tilpti į vis trumpesnius terminus ir parodyti vis geresnius rezultatus. Kas blogiausia — jo pastangos tikrai nebus įvertinamos taip, kaip turėtų būti — nes darbdaviui atrodys, kad darbuotojas tiesiog, moka paskirstyti laiką, sugeba greitai suktis, neturi asmeninio gyvenimo ir darbe sėdėti jam labai patinka ir t.t.

Greičiausiai viskas baigsis tuo, kad darbuotojas vieną dieną ateis ir pasakys — nebegaliu, o vergvaldy. Palik mane ramybėj, aš išeinu.

Darbdavys liks nesupratęs — toks protingas žmogus, tiek pasitikėjimo jam rodėm, tiek daug vis įdomesnių ir sudėtingesnių projektų davėm, o jis va kaip…

Lose darbdaviui.

Priešingai, nei kažkas norėtų tikėti, darbdavio tikslas nėra išspausti kaip įmanoma daugiau naudos iš darbuotojų ir panaudotus išmesti per bortą. Taip, naudos gauti iš darbuotojų reikia, tačiau tikrai nesinori kas metus ieškoti vis naujo žmogaus, jį/ją mokyti, padėti įsivažiuoti, o tada, kai atrodo, kad jam/jai jau puikiai sekasi, pradėti viską nuo nulio. Daug mieliau dirbti su tais pačiais žmonėmis, padėti jiems tobulėti ir leisti jiems sukurti maksimalią naudą neperdegant ir netrankant durų. Todėl darbuotojas, kuris nepasako STOP, REIKIA PAGALBOS, o tik prisiima daugiau ir daugiau darbų bei atsakomybių per vis trumpesnius terminus, kaip dievo siųstas gelbėtojas atrodo tik trumpą laiką.

Daug geresnis variantas darbdaviui — žinoti, kada žmonės jau jaučiasi pavargę (ne PERvargę. PAvargę), kad galėtų laiku pradėti galvoti, ką daryti toliau — ar eiti iki pabaigos ir laukti, kol jie palūš ir išeis (o būna ir tokių, esu susidūręs su ne vienu), ar pradėti galvoti apie pagalbą PAvargstančiam darbuotojui dar tuomet, kai tai netapo visaapimančia ir visaužgožiančia problema.

Taigi, tokie superžmonės, kurie nori padaryti viską per trumpiausią laiką ir kiekvienai naujai užduočiai sako TAIP, galiausiai sukelia tik susierzinimą — “tai kodėl tu man anksčiau nesakei???”

Žinoma, nesakau, kad visi viršininkai tokie patys, ir išgirdę NE nepagalvos, kad jūs tiesiog tingit dirbti. Kai kuriems reikės daugiau argumentų, kai kurie tiesiog sakys “pagaliau! O aš ir galvojau — tai kiek tu dar trauksi”.

Bet tai, kad pasaulyje yra nesupratingų žmonių, nereiškia, kad jūs turėtumėte priimti sąlygą “darau viską, ką liepia, o kai nebegaliu, ieškau kitų viršininkų, tikėdamasis, kad jie lieps mažiau”.