Lietuvos mokyklose atsiliekantieji „pritempiami“, o gabūs apleidžiami

Lietuvos švietimo sistema — vadovėliai, netgi ugdymo programos — yra orientuotos į vidutinių gabumų mokinį: atsiliekantieji „pritempiami“, o gabūs apleidžiami. Nesudarytos sąlygos gabiems mokiniams gauti brandos atestatus anksčiau, „peršokant“ klases. Sakysite, kad yra galimybė mokytis eksternu? Iš tiesų taip, bet tokie mokiniai paliekami tik savarankiškai veiklai ir negauna iš mokyklos jokios pagalbos, nes nėra sukurta tokios pagalbos sistema. Pvz., kaip Daltono-Trumpo mokykloje, kurioje mokiniai neskirstomi į klases, jie mokosi pagal savo gebėjimus, mokymosi tempą.

Lietuvoje akivaizdi jaunų talentingų žmonių skatinimo stoka — mokyklas baigia daug talentingos jaunuomenės, kuri vėliau geba atsiskleisti, rasti deramą vietą gyvenime. Deja, išskyrus atskirus specializuotus (meno, sporto, sustiprinto tiksliųjų, gamtos mokslų ugdymo įstaigų etc.) atvejus, tai dažniausiai nepakankamai ugdoma bendrojo lavinimo mokyklose.

2012 metų Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas (PISA) parodė, kad mūsų penkiolikmečiai (aštuntokai) silpnai skaito, žemos matematikos ir gamtos mokslų žinios. Lietuva pagal žinias pasaulyje 35 vietoje, Estija — 9. Be abejo, faktai, kurie verčia sunerimti ir ieškoti tokios situacijos priežasčių bei galimybių padėtį taisyti.

Manau, didžioji tokios padėties priežastis ta, kad bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai neturi metodikų ir suformuotų įgūdžių, kaip su gabiais mokiniais dirbti. Nėra vaikų, kurie nebūtų kam nors gabūs, ir mokytojo misija yra tuos gabumus ir pastebėti, ir padėti jiems skleistis. Deja, mokyklos neturi gabumus identifikuojančių sistemų — brangių intelekto testų neįperka, o valstybė šioje srityje nepadeda. Iki šiol valstybiniu mastu nepasirūpinta mokykloms pateikti gabiems vaikams skirtų užduočių pagrindu parengtų taikomųjų metodikų. Jei nori, mokytojas gali užduotis ruošti savo iniciatyva, bet tai labai daug ir laiko, ir energijos reikalaujantis darbas, kuriam po pamokų sunku susikaupti.

Be to, testai nebūtinai yra vienintelė panacėja, nes labai svarbu, kaip mokinio gebėjimai ugdomi — ar gebame juos skatinti vystytis. Pakalbama apie ugdymo proceso individualizavimą, diferencijavimą, bet apie realias galimybes tą veiksmingai daryti kažkodėl tylima. Deja, tenka konstatuoti, kad mokytojai nerengiami dirbti su gabiais mokiniais. Viską lemia paties pedagogo iniciatyva — kiek jis linkęs skirti laiko bei pastangų gabiems vaikams. Aišku, mokykla gali skirti modulius gabiesiems, bet ir čia viskas atsiremia į pinigus — ar ugdymo įstaiga jų tam reikalui turi.

Dabartinė švietimo sistema sukūrė situaciją, kai mokytojas priverstas daugiau dėmesio skirti vengiančiam mokytis, nedrausmingam vaikui. Mokyklos konkuruoja dėl vadinamojo mokinio krepšelio, neduok Dieve, jei koks vaikas, koks jis bebūtų, pereis į konkuruojančią mokyklą. Taip ima formuotis ištisos mokytis nenorinčių vaikų mokyklos, kurių auklėtiniai vėliau patenka į gimnazijas. Tarkime, tie jauni žmonės laikui bėgant subręsta supratimui, jog mokytis būtina. Jei bent viena siela tokiu būdu bus išgelbėta — tegul… Tik kažin ar valstybiška viską palikti tikimybei, kuri nutiks arba ne. Negalima vadinti racionalia situacijos, kai dėl krepšelio tenkinami visi be išimties mokinio ir jo tėvų norai bei įgeidžiai, net jei tai akivaizdžiai pažeidžia kitų klasės mokinių interesus.

Dabartinė švietimo sistema sukūrė situaciją, kai mokytojas priverstas daugiau dėmesio skirti vengiančiam mokytis, nedrausmingam vaikui. Mokyklos konkuruoja dėl vadinamojo mokinio krepšelio, neduok Dieve, jei koks vaikas, koks jis bebūtų, pereis į konkuruojančią mokyklą.

Deja, pagrindinis dabartinės švietimo sistemos objektas — vidutinybė. Dirbu gimnazijoje ir matau, kad reali mūsų, mokytojų, galimybė tėra vidutinių gabumų palaikymas, o ne siekis bent kiek didesnį dėmesį skirti išties gabiems mokiniams. Didmiesčių gimnazijose klasės didelės, jose mokosi po 30 mokinių, ir proporcingai paskirstyti dėmesį tokiam būriui nelengvas uždavinys. Nebent, jei pats gabus vaikas rodo iniciatyvą.

Baigę gimnazijas gabūs jauni žmonės vyksta studijuoti į užsienį, nes įgiję skaudžios patirties likti nepastebėti tėvynės bendrojo lavinimo mokykloje jie netiki, kad bus deramai įvertinti ir aukštojoje mokykloje. Žmogus pasijunta Lietuvoje kaip ir nelabai reikalingas… Naujausiame vaikų (iki 15 metų) gerovės tyrime, kurį atliko UNICEF, dalyvavo 29 šalys. 27-oje vietoje (žemiau tik latviai ir rumunai) atsidūrusios Lietuvos vaikų savijauta apgailėtina: daugiausia pradėjusių rūkyti, vartojančių alkoholį, didžiulis savižudybių skaičius. Dėmesio deficitas greta kitų aukštesnės gyvenimo kokybės (tarp jų ir atlyginimų) argumentų neabejotinai yra viena jaunų žmonių emigracijos priežasčių. Kai su mokiniais lankėmės Turkijoje ir jie ten sulaukė didžiulio dėmesio, po kelionės vaikai padarė neguodžiančią išvadą, kad tėvynėje jie niekam neįdomūs.

Viešojoje erdvėje prieš kurį laiką reikštas susirūpinimas, esą mūsų mokiniai anglų kalbą moka geriau nei gimtąją. Šalyje labai aukšti lietuvių kalbos egzamino reikalavimai, norint jį išlaikyti, būtina atlikti ne mažiau 30 proc. užduoties, kai anglų kalbos atveju pakanka 16 proc. Šiaip skaudokas paradoksas — iš aukščiausių tribūnų deklaruojama apie patriotizmo poreikį, reikliai keliami aukšti jo nustatymo kriterijai taip pat ir abitūros egzaminuose, o konkrečių motyvuojančių priemonių, įrankių jam skatinti, kad jaunam žmogui būtų patogiau to siekti, valstybė nesuteikia.

Valstybė privalo atsigręžti į jaunus gabius žmones ir daryti tą ne deklaracijomis, o konkrečiais, metodiškais darbais — atitinkami rengiant mokytojus, padedant šeimoms, negailint pinigų atpažinimo, ugdymo sistemoms bei testams. Reikia labai konkrečios, realios veiklos, siekiant ne slopinti, bet atskleisti talentus, juo labiau, kad šioje srityje dviračio išrasti nėra reikalo, pasaulyje metodikos atrastos ir plačiai naudojamos.