Moters smegenų pokyčiai neštumo metu ir po gimdymo
#sekmadienioskaitiniai
Vakar su Kristina dalyvavom dr. Urtės Neniškytės paskaitoje apie moterų smegenų pokyčius neštumo metu ir po gimdymo. Paskaitos metu konspektavausi, nes pačios smegenys man labai įdomios, nors neštumas dar nėra toks įdomus :) Konspektas yra subjektyvus dalykas, kai ką užsirašiau, kai ko ne. Dažniausiai žymėjausi tai kas man atrodė svarbu. Šiandien truputi pataisiau, kad būtų suprantamiau. Skliaustuose kursyvu yra mano pastabos ir pamąstymui.
Neštumo metu pilkosios smegenų medžiagos sumažėja. Stebint MRT tyrimus atrodo, lyg smegenys grįžtų į paauglystę, kai buvo bandoma smegenų veiklą optimizuoti. Kai žmogus gimsta, jo smegenyse yra labai daug neuroninių jungčių, kurios po to mažėja. Urtės nuomone, tai yra dėl to, kad geriau turėti daugiau ir po to pašalinti, nei turėti per mažai ir nepagaminti. Šis procesas vadinamas sinapsių genėjimu. Jo metu pašalinamos nereikalingos sinapsės. Šis procesas vyksta vaikystėje ir paauglystėje, o moterims ir neštumo laikotarpiu (kaip yra su vyrais neaišku). Galimai tai turi reikšmės funkcijos optimizavimui.
Atminties sutrikimai neštumo metu yra dėl atminties tikrinimo vietos, jei tikrinama laboratorijoje, atmintis būna normali, o jei namie atliekami tyrimai, tai tada ji sutrikusi. Tai gali būti susiję su cognitive load (kognityviniu krūviu), kai ir taip reikia labai daug prisiminti. Kitas dalykas susijęs su prioretizavimu, pamirštami nesvarbūs dalykai, o kas svarbu nusprendžia smegenys. (Man dar atrodo, kad ir dėmesys būna kitaip išdėliotas, nes jei smegenims yra svarbiausias objektas kūdikis, tai į ten tas dėmesys ir nukreipiamas, o visa kita nesvarbu). Viena dalyvė paklausė apie atminties grąžinimą, nes jai ir po 7 metų atrodo atmintis sutrikusi, tai Urtės atsakymas buvo, kad tam galėtų būti ir kitos priežastys ne tik nėštumas.
Pokyčiai smegenyse išlieka bent jau 2 metus po pirmojo neštumo, ar tai lieka visam gyvenimui, neaišku, nes niekas netyrė. Urtė galvoja, kad išlieka.
Neštumo metu pokyčiai vyksta žievėje. O po gimdymo pokyčiai atsiranda ir limbinėje smegenų srityje (senosiose žinduolių smegenyse).
Dvi svarbiausios vietos, kuriose randasi pokyčiai yra migdolinis kūnas ir hipokampas. Migdolinis kūnas (Amygdala) -> atsakinga už informacijos apdorojimą ir su emocijomis susijusia atmintimi -> baimė, nerimas, agresija; < — tai giluminiai procesai, kurių negalime kontroliuoti. Logiškai motinišką nerimą suvaldyti gali ir nepavykti.
Hipocampas — susidaro daug naujų ryšių ir atsiranda naujų neuronų. Jis atsakingas už atmintį ir orientaciją erdvėje. Atsiradus naujam žmogui pasaulyje ir norint juo pasirūpinti orientacija yra tikrai reikalinga.
Migdolinis kūnas (Amygdala) aktyvuojasi vien nuo žiūrėjimo į savo kūdikį. Aktyvuojasi atpildo grandinė smegenyse, lyg nuveikus kažką gero. Smegenys geba atskirti savo vaiką ir kitą, nes amygdala aktyvuojasi žiūrint į savo kūdikį. Labai anksti atsiranda neurologinis imprintingas (staigus įsiminimas dažnai susijęs su emocijomis) , mama žino, kad tai jos kūdikis.
Šiam procesui svarbus neurotransmiteris oksitocinas. Atrastas tiriant amerikietiškus pelėnus, nes jie suformuoja monogamiškus santykius visam gyvenimui. Oksitocinas dalyvauja visuose procesuose kur užmezgame artimą ryšį su kitais žmonėmis. Taip pat skatina lygiųjų raumenų gimdoje susitraukimus ir skatina išstumti vaiką. Smegenyse veikia limbinėje sistemoje ir pulsais paleidžiamas į periferiją — gimdymas, pieno išskyrimas (kartu su prolaktinu), bet ne laktacija. Jis padeda įsimylėti savo vaiką. Smegenyse vyksta panašus procesas lyg įsimylėjus (nustatytas pasitelkus fMRT). O gimus antrajam vaikui prieraišus ryšys dar nėra susiformavęs, nespėja įsimylėti, bet labai greitai įsimyli. Toks įsimylėjimas reikalingas mažojo išlikimui. Jei gyvūnuose neveikia oksitocinas, tai pelės / žiurkės atmeta svo palikuonis (su jomis tyrimai buvo atlikti).
Žindymo metu irgi gaminasi ir išskiriamas oksitocinas. Jei žindo tai migdolinis kūnas ir kitos limbinės smegenys aktyvesnės, negu nežindančių — tad ryšį tai sustiprina. Tai suformuoja diadą — socialiai mama ir vaikas yra kaip vienas individas ar asmuo.
Žindančios motinos jautriau reaguoja į vaiko verksmą, migdolinis kūnas greičiau aktyvuojasi, o tai padeda vaikui išlikti. Žindymas turi ir raminantį poveikį kartu su oksitocinu. Tam, kad galėtų pasirūpinti savo vaiku, mamai reikia kažkiek bijoti (baimė yra normali emocija su savo funkcija). Dauguma moterų turi obsesinių požymių, pvz.: tikrina ar vaikas kvėpuoja, kompulsiškai plauna rankas. Tai turi prasmę, nes padeda vaikui išgyventi, bet jei peržengia ribą, tai pradeda trukdyti. Tai yra visiškai normalus dalykas ir to nereikėtų bijoti ar gėdytis, tačiau jei tai pradeda trukdyti, būtų gerai tuo pasidalinti su kitais žmonėmis (ar net specialistu).
Žindančių moterų agresyvumas sumažėja, dėl oksitocino. Todėl jos ramesnės ir konfliktus sprendžia lyg per draugystę.
Urtė pateikė pavyzdį iš artimiausių mūsų giminaičių, primatų pasaulio, kaip ten skirtingai sprendžiami konfliktai. Bezdžionės Bonobo (matriarchatinė valdymo sistema) ir Šimpanzės (patriarchatas). Bonobo visus konfliktas sprendžia per seksą, o jo metu skiriasi oksitocinas. Primatai savo jauniklius žindo labai ilgai, kai kurie iki 7 metų.
Žindymas mažina stresą, nes oksitocinas blokuoja streso hormonų išsiskyrimą. Todėl mamai padeda išbalansuoti per pirmus kūdikio gyvenimo metus.
Atmintis žindymo metu irgi trinka, bet laboratorijoje to nestebima. Galimai tai susiję su kognityviniu krūviu. O nustojus žindyti atsiranda didesnis atstumas, nes nebeesą diadoje. Atmintis po žindymo gali negrįžti dėl to paties cognitive load, kai prioritetai pasąmonėje arba limbinėse smegenyse nesutampa su sąmonėje nusibrėžtais prioritetais. (Arba tai yra dėl dėmesio paskirstymo) Galimai dėl miego sutrikimų irgi atmintis šlubuoja.
Žindančios moterys miega daugiau, nes nereikia gaminti maisto ir taip neišsibalansuoja miegas, bei oksitocinas irgi gali padėti.
Gimdymo metu leidžiamas oksitocinas nėra pakankamai ištirtas dėl jo poveikio tolesnei motinos ir vaiko sveikatai. Neaišku ar jis patenka į smegenis, iš principo dėl barjero lyg ir nepatektų. Į naujagimį gali patekti nedidelis kiekis, tačiau čia iki galo neaišku. Galimai sukelia žindymo pradžios sunkumus, nes periferijoje esantis oksitocinas duoda feedbacką į smegenis, kad jo nereikia ir tada smegenyse jis neišskiriamas.
Klausimas iš auditorijos: Kodėl moterys dabar gimdo sunkiau. Nes užsiauginome dideles galvas ir smegenis ir didelę galvą sunkiau išgimdyti, o vaikštant ant dviejų kojų dubuo siaurėja. Kiti žinduoliai irgi gimdo skausmingai (paneigiant posakius, kad tik žmonės skausmingai gimdo). Skausmas subjektyvus pojūtis. Realiai skausmas labiau didėja dėl laukimo, (dėl anticipation), kad skaudės. Jei žmogus tikisi, kad skaudės, tai dar labiau skauda.
Buvo dar klausimas ir komentaras apie sintetinio oksitocino poveikį pogimdyvinei depresijai. Dalyvė teigė, kad sintetinis oksitocinas padidino pogimdyvinės depresijos atvejus, ko Urtė nei patvirtino, nei paneigė, sakydama, kad tyrimų dar yra per mažai ir jie yra per trumpi, jog būtų galima aiškiai tai teigti. (iš Urtės pasakojimo susidarė įspūdis, kad ji yra labiau už tai, kad oksitocinas būtų suleidžiamas kaip galima vėliau)
Buvo ir daugiau klausimų, bet man nelabai įdomūs.
Pasilieku teisę suklysti, jei pastebėsite klaidų rašykite.
