Aš nesu ponia Bovari (2016)

Ar paprastas žmogus gali išgąsdinti valstybės pareigūnus (tarnautojus), kad jie drebėtų išgirdę jo vardą, nors šis tik bando įrodyti tiesą, reikšmingą jo gyvenime? Skamba ironiškai, tačiau pasirodo, kad taip gali būti. Bent jau Kinijos Liaudies Respublikoje.

Filmo „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo Bu Shi Pan Jinlian“ (mandar.), „I Am Not Madame Bovary“ (angl.) siužetas sukasi apie vienoje iš Kinijos Liaudies Respublikos provincijų gyvenančią moterį vardu Li, kuri nusprendė ieškoti teisybės (kur jau tai girdėta?), kad jos skyrybos su buvusiu vyru buvo fiktyvios. Siekdami gauti antrą valstybinį būstą, jie fiktyviai (dėl akių) išsiskyrė, tačiau vyras pasielgė negarbingai, apkaltino Li svetimavimu, užgrobė naują butą, kuriame įsikūrė su kita moterimi. Dramų drama. Li tikslas — iš naujo susituokti su buvusiuoju ir tinkamai išsiskirti. Dėl šios priežasties ji pradeda minti institucijų slenksčius. O kova ilga — trunka visą dešimtmetį.

Visų pirma negalima nepaminėti netikėto filmo vaizdavimo techninio aspekto, t. y. kino juosta rodoma arba apskritimo, arba keturkampio formate. Formatas priklauso nuo to, kurioje vietoje — provincijoje ar pačiame Pekine — vyksta veiksmas. Atsižvelgiant į siužeto vingius, matyt, kad toks pasirinkimas yra simbolinis, bandantis parodyti, kad vietiniu ir nacionaliniu lygmeniu gyvenimas, požiūris į jį ir iškylančių problemų sprendimas yra gerokai skirtingai vertinamas. Man asmeniškai labiau patiko filmo rodymas apskritimo formate, kuris suteikė savotiško žavesio, lyg paslapčia stebėtum vykstantį veiksmą per žiūronus, teleskopą.

Aptariamas filmas yra valstybės požiūrio į eilinį žmogų atvaizdavimas. Kino juostoje gana įtaigiai, neretai ir pašaipiai parodyta provincialės Li kova su išsikerojusiu ir sustabarėjusiu biurokratiniu aparatu. Dovydas (o gal tiksliau — Dovydė) prieš Galijotą. Dar prieš prasidedant įnirtingai kovai, satyriškai atrodė, kaip moteris, siekdama, kad jos byla būtų laimėta, kreipėsi į savo pusbrolį, vietinį teisėją, su šiuo prašymu, o už tai davė jam maisto gėrybių (kumpio ir pan.). Ką žmogus turi, tą ir neša problemai išspręsti. Toks jau neįprastas gyvenimas provincijoje. Nors nėra ko stebėtis, ir Lietuvoje pasitaiko absurdiškų situacijų. Nelaimėjusi bylos, ji nepasiduoda ir bando kreiptis visur, kur mano, kad žmonės, turintys valdžios, gali padėti išspręsti jos problemą, pavyzdžiui, į vietinio teismo pirmininką, seniūną. Pagalbos šauksmui negailestingai atsimušus į sieną, Li keliauja protestuoti prie Kinijos Liaudies Respublikos nacionalinio susirinkimo. Nors provincialės problemos išsipūtimas iki valstybės lygmens atrodo mažai tikėtinas, bet šiuo paradoksu bandoma parodyti, kad viena iš pasaulyje lyderiaujančių valstybių, užsiimanti globalių klausimų sprendimu, gali neišspręsti, atrodytų, menkučių problemėlių. O viskas prasideda nuo smulkmenų…

Žiūrint „Aš nesu ponia Bovari“, įsiminė šiek tiek pavaizduota kinų kultūroje esanti asmenų pavaldumo specifika, pavyzdžiui, bekompromisis žemesnio rango pareigūnų paklusimas vadovams. Keistas jausmas apėmė, kaip pavaldiniai nusižeminę garbina savo viršininko kokią nors išsakytą mintį teigdami, kad jie niekada negalėtų sugalvoti nuostabiosios minties. Iš pavaldinių jaučiamas ne nuoširdus gėrėjimasis vadovu, o labiau — šlykštus pataikavimas. Net šiurpas nukrato nuo tokio tipo žmonių. Čia jau manyje problemos. Aišku, filme šį aspektą bandyta parodyti ironiškai, bet kažkaip nepavyko iki galo įgyvendinti užmačios.

Kalbant apie aktorių vaidybą, kartais atrodydavo, kad ji buvo tiesmuka, neprofesionali lyg kokiame prastos kokybės filme. Dėl šios priežasties ir dėl pačio scenarijaus kino juostos žiūrėjimą galima buvo prilyginti jūros bangavimui. Tam tikrose vietose buvo įdomu stebėti istorijos vystymąsi, o kartais apimdavo savotiškas atoslūgis. Galiausiai trumpai reikėtų aptarti filme rodomą humorą. Jis subtilus, kai kada per daug subtilus ir, matyt, suprantamas tik kinų kultūros žmonėms. Nors ir man, sunkiai humorui pasiduodančiam asmeniui, teko bent kelis kartus (o gal keliolika kartų) nusijuokti ar tiesiog šyptelti iš komiškų situacijų.

Išvada. Subtili kelionė į kinų kino industriją nebuvo visiškai sklandi. Filmo specifiškumas turėtų patikti išrankiesiems kino mėgėjams.

Balai — 7.