Aleksandras Solženycinas „Vėžininkų korpusas“

leidykla „Žara“, 2009 m. leidimas

Vieno žymiausių XX a. antrosios pusės Rusijos rašytojų A. Solženycino kūrinio „Vėžininkų korpusas“ (rus. „Раковый Корпус“), paskelbto 1966 m., o kitais metais sovietų cenzūros uždrausto, pavadinimas pats nusako kūrinio nepatogią tematiką. Rašytojas nukelia mus į SSRS praėjus beveik dvejiems metams po didžiojo vado J. Stalino mirties. Šios valstybės vienoje iš klinikų, esančių Vidurinėje Azijoje ir nutolusių tūkstančius kilometrų nuo Maskvos ir Leningrado, gyventojai yra gydomi nuo klastingos ir sunkiai įveikiamos ligos — vėžio, kuris kardinaliai išmuša žmones iš įprasto gyvenimo ritmo. Kiekviena gydymo įstaiga, kurioje gydomi žmonės nuo sunkių ligų, yra tarsi atskira planeta, į kurią patekusieji pasijunta sukrėsti bei nejaukiai ir kurios įprastomis aplinkybėmis vengtų. Tad ir A. Solženycino aprašyta klinika nėra išimtis. Jai priklausančioje vyrų palatoje esantys ligoniai atspindi visuomenės paveikslą, t. y. vėžys neaplenkia žmonių nepaisant jų amžiaus, tautybės, išsilavinimo, profesijos, politinių pažiūrų. Pavyzdžiui, pagrindinis romano veikėjas — Olegas Kostoglotovas per savo neilgą gyvenimo laiką (daugiau nei 30 metų) patyrė nemažai likimo smūgių. Jis septynerius metus atliko bausmę lageryje už antisovietinės propagandos skelbimą, po to amžiams buvo ištremtas į Kazachijos užkampį, o dar susirgo ir žmogaus gyvybei pavojinga liga. Įdomu tai, kad O. Kostoglotovo gyvenimas iš dalies paremtas paties A. Solženycino likimu. Rašytojas atskleidžia tiek pagrindinio veikėjo, tiek kitų palatos ligonių, kuriems taip pat skiriamas nemažas dėmesys, pasaulėžiūrą, „ankstesnį“ gyvenimą ir dabartinę padėtį, kuri juos visus jungia bendra jungtimi. Be to, kūrinyje nepaliekamas nuošalyje ir medicinos personalas, nuo kurio didele dalimi priklauso susirgusiųjų išgijimo sėkmė. Gydytojai ir seselės pavaizduoti kaip paprasti žmonės, taip pat turintys jausmus, emocijas, o ne vien besivadovaujantys šaltu protu ir gydymo metodikomis.

Neišgydytas vėžys sukelia sunkias komplikacijas, kurios baigiasi mirtimi. Nėra neįprasta, kad mirties klausimas yra A. Solženycino knygos neišvengiama dalis. Mirties alsavimas į nugarą ir gyvenimas tokioje būsenoje jaučiamas ligonių mąstyme. „Per šį rudenį savo kailiu pajutau, kad žmogus gali peržengti mirties slenkstį, kai jo kūnas dar nemiręs. Dar tavyje teka kraujas ar virškina — o tu jau psichologiškai perėjęs visą pasirengimą mirčiai. Ir išgyvenęs pačią mirtį. Viską, ką matai aplinkui, jau matai lyg iš grabo, atsietai. Nors ir nelaikai savęs krikščioniu, kartais net priešingai, o staiga pastebi, kad jau atleidai visiems tave įskaudinusiems ir nebejauti pykčio tiems, kurie tave ujo. Tau jau viskas ir visi buvę nebuvę, niekas nesvarbu, nieko nebesiverži ištaisyti, nieko negaila“ (p. 35). Tai tik vienas iš rašytojo pateikiamų požiūrių į gyvenimą su liga, kuris leidžia apmąstyti ir pafantazuoti, o kaip aš elgčiausi atsidūręs panašioje situacijoje? Kuris man požiūris yra priimtinesnis ir artimesnis prigimčiai? Savo asmenines nuostatas šiais klausimais paliksiu nuošalyje. Pasakysiu nebent tiek, kad tikrasis asmeninio santykio su mirtimi permąstymas galimas tik realiai pačiam susidūrus su ja ar būnant „netoli“ jos. „Kada nors mirti nebaisu — baisu mirti dabar“ (p. 244).

Kita vertus, A. Solženycino romanas yra daugiau apie gyvenimą nei mirtį. Ligonių gyvenimą. Jų norą pagyti, išvykti iš nuotaiką slegiančios klinikos atmosferos ir toliau tęsti savo kelionę. Ligoniai kaip ir dauguma žmonių kasdieniame gyvenime svajoja, myli ir yra mylimi ar nori tokie būti. Kiekvienas iš jų tikisi, kad gydymasis klinikoje nėra paskutinė autobuso stotelė, kurioje privalėsi išlipti. Net ir galimos mirties akivaizdoje sergantieji svarsto svarbiais egzistenciniais klausimais, pavyzdžiui, kuo žmonės gyvi? Jie nenori pasiduoti sunkiai ligai net ir beviltiškose situacijose. Beskaitant rašytojo pavaizduotas ligonių ne tik sveikatos būkles, bet ir jų troškimus bei siekius, daugeliu atveju neįmanoma išlikti apatiškam ir abejingam, kyla natūralus rūpestis, kad veikėjai pasveiktų arba bent jau jų sveikatos būklė stabilizuotųsi bei neberegresuotų ir jie galėtų pasiekti nors minimalius išsikeltus tikslus. Matyt, rašytojas paliečia tokią jausmų paletę, nes veikėjai savo troškimais, kartais net pačiais paprasčiausiais, yra panašūs į mus, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai neįmanoma, nes dabartinį ir sovietinį laikotarpį skiria praraja.

A. Solženycino kūrinyje svarbią vietą užima sovietinės sistemos atspindys, jos represinių elementų žiaurumas eiliniam gyventojui, kuris neatitinka „iš viršaus nuleistų“ idealoginių kriterijų. „Vėžininkų korpuso“ veiksmas iš dalies vyksta tuo laikotarpiu, kai SSRS po truputį prasidėjo „atšilimo“ laikotarpis, kuris bent šiek tiek turėjo palengvinti stalinistinio laikotarpio dar gyvų aukų gyvenimus. Rašytojo parodyta skirtingų ligonių nevienoda reakcija į politinių procesų pasikeitimą nė kiek nestebina. Tai lėmė sovietinės sistemos (ne)palankumas atskirų žmonių kategorijoms. Be to, romane reikšmingai klausiama: „Žmogus miršta nuo auglio — o kaip gali gyventi šalis, apaugusi lageriais ir tremtimis? (p. 482). Taigi ar įmanomas ilgas valstybės gyvenimas, kuris grįstas prievarta, skatinančia jos piliečiams nesaugumą, baimę, skausmą? Istorija jau atsakė į šį klausimą. Rašytojas įtaigiai pateikia pavyzdžius, kad valstybė, pasitelkdama nusikalstamas priemones, negali visiškai sunaikinti žmogaus prigimties, jo orumo. Net ir tokius sunkumus patyrusiam asmeniui yra galimybė išlikti žmogiškam. Atskirai paminėtina ir įspūdį sukelianti pagrindinio veikėjo reakcija į zoologijos sode laikomus gyvūnus lyginant juos su atskirų sluoksnių žmonėmis. Skaitydamas kūrinį, vis neišėjo mintis iš galvos, kad kokie mes esam laimingi, jog gyvenam šiuo laikotarpiu, bet dažnas to neįvertina ir susigalvoja sau vis kažkokių tikrų ar įsivaizduojamų problemų būti nelaimingiems. „Visai ne gerovės lygis daro žmones laimingus, o širdžių santykiai ir mūsų požiūris į gyvenimą. Ir viena, ir kita — visada mūsų valioje, vadinasi, žmogus visada laimingas, jei tik to nori, ir niekas negali jam sutrukdyti“ (p. 255).

Išvada. Neišdildomą įspūdį palikusi knyga leido dar kartą apmąstyti apie žmogaus gyvenimą ir mirtį. Rekomenduoju tiems, kas manot, kad jūsų gyvenimas yra žiauriai nenusisekęs. Gal ši perskaityta knyga bent kuriam laikui pakeis susiformavusią neigiamą nuomonę.

Įvertinimas — 9,5/10 (pusę balo „nurašiau“ už šiek tiek per didelę knygos apimtį).

Pabaigai paskutinė citata: „Labai artimas žmogus negali mums numirti visiškai, taigi jis tarsi vis šiek tiek ir mato, ir girdi, jis — čia, jis yra“ (p. 324).