Jose Saramago „Kai mirtis nusišalina“

leidykla „Kitos knygos“, 2012 m. leidimas

Mirtis — tas daugeliui šiurpą keliantis žodis, susidedantis tik iš šešių raidžių, apie kurį vengiama kalbėti, net galvoti — yra neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalis. Kur yra gyvenimas, ten, nors ir nematoma, slankioja mirtis, laukianti, kada gi ateis susitikimo akis į akį laikas. „Mirtis šiuo metu daro tą patį, ką ir visada, tai yra, vartojant įprastą žodį, ateina, nors tiksliau būtų sakyti, kad mirtis ne ateina, o būna. Vienu metu visur. Jai nereikia vaikytis žmonių, kad juos sučiuptų, ji visada bus ten, kur ir jie“ (p. 170). Daugeliui mirtis apskritai neegzistuoja, ji neigiama. Tai — stigma, kurią norima pašalinti, išpjauti ar kitaip sunaikinti, kad jos nebebūtų. Bet to neįmanoma padaryti. O kaip būtų, jei mirties nebeliktų gyvųjų pasaulyje? Ar visi džiaugtųsi, o gal kai kas ir liūdėtų nebesant šio reiškinio? Ar kas norėtų nemirti ir gyventi amžinai? Net ir tuo atveju, jei tave apnykusios įvairios ligos, dėl kurių nebegali pasirūpinti savimi, esi prikaustytas prie lovos ar pasmerktas kitokio pobūdžio kančioms, tačiau ištrūkti iš jų nėra jokios galimybės? Ar pasiryžtum begalę metų jaustis pasmerktas, bet vis tiek laikytis savo gyvasties kaip už siūlo, nežadančio nuplyšti net ir stipriausiai jį traukiant? Egzistenciniu požiūriu sunkūs klausimai, į kuriuos vieningų atsakymų nėra. Teoriniu požiūriu galima būtų įvairiai spekuliuoti, o realūs atsakymai pradėtų aiškėti objektyviai „pačiupinėjus“ tikrovę.

Portugalų rašytojas J. Saramago, komunistas, anarchistas ir ateistas, taip pat Nobelio premijos laureatas literatūros srityje, savo knygoje bando pafantazuoti, kas būtų, jei mirtis nusišalintų nuo savo pareigų ir paliktų žmones ramybėje. „Kitą dieną niekas nemirė“ — taip prasideda nedidelės apimties romanas. Rašytojas puikiai pavaizduoja vienos valstybės visuomenės reakcijos pokyčius į nebeegzistuojantį reikšmingą įvykį, t. y. nuo visuotinio nerimo iki džiaugsmo. „Kažkaip keista, kad daugiau niekas nebemiršta aplinkui. Kaip tai gali būti? Kas atsitiko? Kita vertus, kodėl tai turėtų rūpėti? Svarbiausia — rezultatas. Mes NEMIRTINGI. Ko gi daugiau gali trokšti žmogaus siela? Juk būdami nepavaldūs mirčiai, mes galime įgyvendinti visas savo svajones“. Štai tokios mintys žmonių galvose galėtų suktis dėl mirties išnykimo. Akivaizdu, kad ne visiems yra naudingas mirties neegzistavimas. J. Saramago romane detaliai aprašo, kaip „jaučiasi“ bažnyčia, laidojimų biurai, ligoninės, socialinės rūpybos įstaigos ir kitos organizacijos, kurioms mirtis yra vienaip ar kitaip neatsiejamai susijusi su jų veiklos sritimis, padedančiomis užsidirbti ar išsivaduoti nuo prisiimtų įsipareigojimų. Be to, iškilęs klausimas tampa valstybės valdžios galvos skausmu ne tik sprendžiant atskirų visuomenės grupių interesus, bet ir globalesnes problemas. Pavyzdžiui, „gyventojų amžiaus struktūrą vaizduojantis romboidas greitai apsivers aukštyn kojomis, jos viršuje bus milžiniška senių masė, nuolat didėjanti, tarsi pitonas praryjanti naująsias kartas, o jos, savo ruožtu, taps pagalbiniu arba vadovaujančiu laimingojo saulėlydžio namų personalu ir geriausią savo gyvenimo dalį praleis prižiūrėdamos senius visokio amžiaus <..> (p. 30). Vis didėjančiam žmonių skaičiui reikės visko daugiau — nuo maisto iki paslaugų suteikimo. Taigi iš pažiūros nuostabus dalykas — mirties nebebuvimas — žmonėms neatneša išsvajotos laimės. Kyla pagrįstas klausimas — ar žmonės apskritai gali būti visiškai laimingi? O gal tai — tik iliuzija, kurios vis siekiama sąmoningai nesuvokiant, kad tokia būsena neįmanoma?

Romane keliama svarbi moralinė dilema, galinti pasitaikyti kiekvienam iš mūsų. Kaip mes pasielgtumėme, jei žinotume, kad net ir egzistuojant nemirtingumui, yra būdas, galintis panaikinti šią palaimą ar prakeiksmą? Ar pasiryžtumėte pasinaudoti tokiu būdu, jei, pavyzdžiui, slaugote beviltiškai sergantį savo šeimos narį, kuris niekada nepasveiks, o gal sveikata dar labiau blogės, tačiau jo gyvybė vis tiek alsuoja ir įprastomis sąlygomis nieko neįmanoma padaryti? Ką pasirinkti — sunkaus ligonio ir jo šeimos narių kentėjimą būnant tokioje nesibaigiančioje egzistencijoje ar išsivadavimą iš šios kančios pasirenkant mirties kelią, kad ir kaip būtų skaudu? Kaip Jūs pasielgtumėte? J. Saramago puikiai parodo, kad žmonių apsisprendimui įtakos turi ne tik jų moralinės nuostatos, tačiau ir visuomenės nuomonė. „Viena yra tai daryti paslapčia <…> tylomis tamsią naktį, kaimynams net nežinant <…> Ir visai kitaip yra <…> (kai) apkalbūs kaimynai sužino, kad senelis numirė vieninteliu įmanomu būdu, ir tai tiesiog reiškia, kad jo paties žiauri ir nedėkinga šeima <…> Mums dėl to labai gėda (šeimos) prisipažindavo“ (p. 71–72). Klausimo „Ką kiti pagalvos apie mane?“ įkyrus tūnojimas galvoje, o ne bandymas pasirūpinti savo savijauta neretai tiesiog smaugia žmogaus emocinę būseną ir skatina jo pasyvumą. Visuomenėje susiformavę mąstymo ir elgesio šablonai dažnai yra pilkosios žmonių masės varomoji jėga, griaunanti individualumą ir daranti žalą savęs pajautimui. Kuo labiau prisitaikyti prie tokios žmonių masės, neišsiskirti iš jos ir laikytis stereotipų, jei reikia net ir sukandus dantis — tiesiog idealus mąstymo ir elgesio modelis, kurio pageidautų tiek pilkoji žmonių masė, tiek ne viena pasaulio valstybės valdančioji klasė. Mąstyti ir elgtis savo galva, o ne nuolat svarstyti dėl visuomenės vertinimo yra didžiulis iššūkis. Akivaizdu, kad daug paprasčiau latentiškai (slaptai, nematomai) vadovautis asmeniškai priimtinomis nuostatomis, o ne viešai jomis grįsti savo elgseną. Tad nieko nuostabaus, kad ir J. Saramago aprašytos įsivaizduojamos valstybės gyventojai, pasirinkdami visuomenėje nepriimtiną nuostatą dėl savo sunkiai sergančių šeimos narių tolesnio likimo, jaučiausi patogiau, kai veikia užmaskuotai.

„Kiekvienas iš jūsų turi savo nuosavą mirtį“ (p. 75). Rašytojas, taip iš anksto perspėdamas skaitytoją, kūrinyje iš lėto pereina nuo apibendrinto iki individualaus lygmens mirties tematikoje. Romano pradžioje pagrindinio veikėjo nėra. Vėliau, priėjus beveik kūrinio vidurį, J. Saramago supažindina skaitytoją su pačia Mirtimi. Taip, ta pačia, kuri išraiškingai pavaizduota paveiksluose ar kino filmuose. Rašytojas personifikuoja Mirtį, kuri gyvena kažkur tarp mūsų. Ji turi neatsiejamą atributą — dalgį (kaip gi be jo). Bet Mirtis nekeliauja su dalgiu po pasaulį ir nesinaudoja juo, atimdama žmonėms gyvastį, kad ir kaip džiaugsmingai (siaubingai) tai skambėtų, o vykdo savo individualią veiklą kitokiu, gerokai monotoniškesniu metodu. Būtent ji nusprendė nebeužsiimti savo darbu turėdama intenciją „pasiūlyti žmonėms, kurie (jai) tokie bjaurūs, mažą pavyzdį to, ką reikštų gyventi visados, tai yra amžinai“ (p. 101). Po tam tikro laiko Mirtis nusprendė daugiau nebeeksperimentuoti ir grąžinti žmonėms gyvenimo pabaigą, tačiau, būdama humaniška, ji įsipareigojo likus savaitei iki mirties kiekvienam žmogui atsiųsti violetinį laišką, kaip perspėjimą apie jam gresiantį baigtinumą, kad šis turėtų pakankamai laiko atsisveikinti su artimaisiais, susitvarkyti visus būtiniausius reikalus, pavyzdžiui, parašyti testamentą. Čia atsiranda vietos apsvarstymams. Kaip būtų geriau gyventi žmogui — ar nežinant, kada tiksliai jis mirs, ar turint konkrečią informaciją apie jo mirties datą? Gal pastaroji aplinkybė padėtų labiau vertinti gyvenimą ir neatidėlioti neapibrėžtam laikui priimti svarbių sprendimų bei bandyti mėgautis kiekvienu gyvenimo momentu? Juk šiuolaikiniame pasaulyje dalis žmonių gyvena lyg būtų nemirtingi ir negalvoja apie ateitį, t. y. tiesiog plaukia pasroviui. Dalis žmonių dieną iš dienos dvejoja, kaip jiems tinkamiau pasielgti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, bet ir toliau neapsisprendžia, taip „tempdami gumą“. Tačiau yra pavojaus, kad tikslios mirties datos žinojimas gali atsisukti prieš patį žmogų, nes jam, tikėtina, staiga atsiras nuolatinis nerimas, beprasmybės jausmas. O gal žmogui tiesiog „stogas nuvažiuos“ ir jis pradės elgtis neadekvačiai su jam priklausančiu turtu, nebepaisyti visuomenėje priimtinų normų ir kt. Čia jau individualaus požiūrio mirties grėsmės akivaizdoje klausimas.

Galiausiai J. Saramago paskutiniame romano trečdalyje aprašo vieną nesėkmingą Mirties bandymą įteikti violetinį laišką vyrui ir jos bandymus išsiaiškinti šios nesėkmės priežastis. Daug apie tai nėra ką ir kalbėti.

J. Saramago kūrinio pagrindinė idėja nuostabi. Šis romanas leidžia apmąstyti skaitytojo santykį su mirtimi, apsvarstyti, ar ji visada yra negatyvus reiškinys, apie kurį turėtų būti šiukštu net pagalvoti. Knyga „Kai mirtis nusišalina“ iš dalies gali net ir savotiškai paguosti, ypač kalbant apie beviltiškai sergančius asmenis ir jų šeimos narius. Romano siužetas vystydamasis po truputį silpnėja. Tai turbūt susiję su tuo, kad rašytojas per daug praskleidžia paslapties skraistę nuo mirties (Mirties), ji tampa pernelyg suprantama ir kartu po truputį prisijaukinama, taip minimaliai paliekant intrigos. Pirmoje romano pusėje pagrindinių veikėjų nebuvimas visiškai netrukdo įsijausti į kūrinyje skleidžiamas įvairias nuotaikas apie mirties pasitraukimą. Kita vertus, vėlesnis Mirties tiesioginis kontaktavimas su paslaptingu vyru, nenorinčiu palikti gyvųjų pasaulio, neretai kėlė nuobodulį. Pats portugalų rašytojo rašymo stilius šiek tiek neįprastas. Tekste nėra skyrybos ženklais išskirtų veikėjų pokalbių, jų minčių. Iš pradžių dėl to jaučiausi šiek tiek nepatogiai, sąmoningai norėjosi brėžti brūkšnius, dėti kabutes, bet vėliau nesunkiai pripratau ir stilistika nebekėlė didesnių problemų. Romane yra filosofinio pobūdžio pamąstymų mirties tema, tačiau jų nėra pernelyg daug, kad kūrinys taptų sunkiai skaitomas ir nesuprantamas. Priešingai, J. Saramago savo egzistencinio pobūdžio idėjas atskleidžia per gana įdomų siužetą, neapsiriboja rimtu rašymo stiliumi, atskirais atvejais nevengia sarkazmo ar ironijos. Tai įneša į kūrinį spalvų ir atspalvių, todėl nėra pernelyg niūru skaityti apie daugumai nepatogią mirtį.

Išvada. J. Saramago sudaro galimybę mums nerti į nejaukius ir nerimą keliančius vandenis, tačiau neleidžia užtrokšti nuo deguonies trūkumo. Turėtų patikti tiems, kas nori bent truputį išeiti iš komforto zonos ir patyrinėti (ir ne visada rimtai) visų mūsų nepermaldaujamai laukiančios lemties ir jos teorinio nebuvimo kontūrus.

Balai — 8/10.

Pabaigai…

„Normalu yra tiesiog mirti, kai išmuša mūsų valanda. Tiesiog mirti, o ne imti ginčytis, ar mirtis mums buvo nulemta nuo gimimo, ar tiesiog ji ėjo pro šalį ir atsitiktinai mus pastebėjo“ (p. 77).