Photography by Austin Ban, Unsplash.com

Slaptasis ingredientas

Kaip meno vadovas (angl. art director) ir dizaineris, kasdien patiriu nemažai diskomforto: trumpi terminai, neapsisprendę klientai, įsitempę projektų vadovai, išsikvėpę kūrybininkai, ataušusi kava, kurios nespėjau išgerti pakeliui į susitikimą. Kuriam iš mūsų patinka tai, kas kelia sumaištį, trikdo, blaško, jaukia planus ir griauna nusistovėjusią tvarką?

Vienas mėgstamiausių darbų — pristatinėti kūrybą klientams. Pristačius pasiūlymus, dažnai išgirstu klausimą „o tai kuris tau variantas labiausiai patinka?“. Dažniausiai turiu savo favoritą, kuris nebūtinai atitinka pirminę kliento viziją, nors labai gerai išsprendžia suformuotą užduotį. Jeigu matau, kad klientas abejoja mano pasirinkimu ir jaučiasi nesaugiai, neretai patariu rinktis tą variantą, kuris kelia šiokį tokį diskomfortą. Kuo diskomfortas yra geriau už saugią ir logišką dėlionę, už apskaičiuotus ir pamatuotus sprendimus? Kam ta nereikalinga sumaištis?

Diskomfortas kūrybiniuose sprendimuose man reiškia pokyčius, žingsnį į priekį, sugebėjimą vėl nustebinti, pakeisti apdulkėjusius įpročius, sujudinti užrūgusius procesus. Pokyčiai nebūtinai reiškia chaosą — greičiau rutina yra nuobodi, nuspėjama ir kuria apgaulingą saugumo jausmą.

Kai vertinu kolegų kūrybą ir sprendžiu, ką rodyti klientui, o ką išmesti, ieškau diskomforto — to slapto derinio, kuris įprastus ar net nusibodusius dalykus padaro vėl valgomais. Praradę komfortą — atrandame. Vizualinėje kūryboje, kaip ir virtuvėje, visi naudojame tuos pačius ingredientus — kompozicijos dėsnius, spalvas, formas, šriftus, iliustracijas, bet tik pakeisk pusryčių recepto proporcijas ar vieną prieskonį kitu — net ir įgrisęs omletas taps dienos atradimu.