Lietuvos duomenų centrų istorija (I)

Lietuvos duomenų centrų istorija - įdomi, bet mažai tyrinėta sritis. DLC duomenų centrų ekspertas Renaldas Galdikas dalinasi įdomiomis detalėmis, aktualiomis inžinieriams ir projektuotojams, vadybininkams ir projektų vadovams, visiems tiems, kuriems įdomu, kaip veikia Lietuvos IT sistema, jos kelias ir evoliucija.

Teisybės dėlei reikėtų sakyti komercinių duomenų centrų istorija, kurią apžvelgsime iš infrastruktūros pusės, aptarsime pasiekimus ir pamokas, techninius niuansus, projektuotojų iššūkius ir patikimumo augimo evoliuciją. Dėl suprantamų priežasčių, ne visos įmonės pageidavo matyti savo vardus šioje apžvalgoje, taigi teko nelengva užduotis - parašyti istoriją neminint pavadinimų, tikslių skaičių, spintų kiekių, galingumų, duomenų centrų plotų ir t.t. Nepaisant to, galime pagrįstai didžiuotis Lietuvos inžinierių pasiekimais, jų perprastomis sudėtingomis technologijomis, atrastais unikaliais sprendiniais.

Turime kuo pasigirti ir didžiuotis, todėl - dalinamės.

Pradžių pradžia

Komercinių duomenų centrų pradžią galime laikyti 2002–2004 metus, kai ryšininkai ir energetikai savo reikmėms jau buvo įsirengę ryšių aparatines, jas sėkmingai eksploatavo ir suprato, kad rinkoje yra poreikis teikti prieglobos (angl. collocation) paslaugas.

Pagrindiniai poreikio kūrėjai buvo bankai, norėję dubliuoti savo IT sistemas. Beveik vienu metu pradėti statyti energetikų duomenų centrai DC1 ir DC2 ir panašūs ryšininkų duomenų centrai. Šie duomenų centrai gerokai skyrėsi nuo ankstesnių ryšių aparatinių: turėjo „pastatas pastate“ struktūrą, saugomą perimetrą, dujinio gesinimo sistemas, modernias apsaugos sistemas, video stebėjimą. Šaldymo ir elektros maitinimo sistemos buvo dubliuotos, leidžiančios atlikti būtinąjį įrenginių aptarnavimą ir remontą. Iš gerosios ryšių aparatinių eksploatavimo praktikos atsirado pirmosios tradicijos, pavyzdžiui, kiekvienai elektros maitinimo šakai įrengti po atskirą nepertraukiamo elektros maitinimo šaltinį (vadinamą UPS), kurių kiekviena galėdavo teikti visą reikalingą elektros energiją, reikiamą duomenų centro veiklai.

Energetikų DC2

Tuometiniai duomenų centrų kūrėjai įkvėpimo sėmėsi amerikietiškame TIA-942 „Telecommunications infrastructure standart for Data Centers“ standarte, kuris paprastai ir aiškiai apibrėžė pagrindinius reikalavimus patikimam darbui. Lietuviškų standartų nebuvo, kiti vakarietiški buvo painūs ir nepopuliarūs.

Pirmieji duomenų centrai turėjo bendras su pastatu elektros maitinimo sistemas ir buvo rezervuoti dyzeliniais generatoriais, turėjo paprastus įvadinius elektros skydus.

Iki 2008 m pabaigos Lietuvoje buvo įrengta gana daug panašių vienas į kitą duomenų centrų: energetikai turėjo įsirengę DC1, DC2, DC4, DC5, RA1, RA2, RA3 Vilniuje bei vieną Kaune, ryšininkai taip pat eksploatavo bent penkis duomenų centrus Vilniuje.

Energetikų RA3

Iki to laiko atsirado pačių įvairiausių šaldymo sprendimų. Dominavo neefektyvus „freoninis“ šaldymas, tiek energetikai, tiek ryšininkai turėjo įsirengę po vieną modernesnę ir efektyvesnę „vandeninę“ šaldymo sistemą. UPS sistemų įvairovė taip pat buvo plati - dvigubos konversijos, „delta“ konversijos, moduliniai ir nemoduliniai bei paralelinio darbo.

Modernaus aušinimo startas

2009 m. pažymėti svarbiais įvykiais lietuviškų duomenų centrų gyvenime - buvo nuspręsta investuoti į naujovišką „indirect free cooling“ tipo aušinimo įrangą. Sistema tam laikmečiui buvo tikrai revoliucinė - nemažinant patikimumo leid oelektros išlaidas šaldymui sumažinti kelis kartus.

Daugiau informacijos: http://kyotocooling.com/

Sistemos veikimo principas ir paprastas ir kartu genialus, detaliau paaiškintas:

http://kyotocooling.com/how-kyotocooling-works/

Įdomu tai, kad nepaisant aukštos įrangos kainos, efektyvumas buvo vienas iš lemiamų veiksnių, priimant sprendimą šios sistemos naudai. Tuo metu egzotiška įranga pilnai patenkino lūkesčius (tiesa su nedideliais kaprizais, kaip kartais būna labai novatoriškose sistemose), vėliau sėkmingai buvo naudojama kituose duomenų centruose.

Projektuotojų atradimai

Kuriant šį duomenų centrą, projektuotojai turėjo gana daug laisvės ieškoti optimalių sprendinių - techninė duomenų centro užduotis apibrėžė tik pagrindinius techninius rodiklius. Buvo numatyta statyti naują transformatorinę pastotę, įrengti naujus įvadinius skydus, dyzelinius generatorius, bei išnaudoti esamus UPS‘us.

UPS’ų patalpa

Projektuotojams kuriant elektros schemą reikiamų įvadinių automatų jungiklių reikšmės pasiekė 4000A nominalą. Gal ne pati reikšmė gąsdino, kiek kaina. Gerokai pigiau buvo konstruoti du atskirus skydus, panaudojant daugiau nei dvigubai mažesnius automatus. Taip pirmą kartą - paprasčiausiai ieškant pigesnių sprendimų - duomenų centruose Lietuvoje buvo panaudotas dviejų nepriklausomų įvadinių skydų principas.

Kaip parodė vėlesnė praktika, tai buvo reikšmingas žingsnis patikimumo didinimo srityje.

Panaši istorija nutiko ir su dyzeliniais generatoriais - norint patikimai rezervuoti duomenų centrą, reikėjo įrengti atskirą nuo pastato, gerokai virš megavato, N+1 galios sistemą. Pigiausias sprendinys buvo kelių - po pusę megavato, paraleliai dirbančių generatorių sistema. Tuo metu šis sprendimas atrodė bauginančiai - Lietuvoje nebuvo paraleliai veikiančių tokios galios generatorių, nebuvo aišku, ar jie tinkamai dirbs duomenų centro aplinkoje. Rangovui teko rizikuoti.

Kaip parodė vėlesnė praktika, šie du sprendimai buvo esminis teigiamas pokytis, didinant didelės galios duomenų centrų patikimumą.

Tęsinys - kituose bloguose.