Amenra koncas Varšuvoje su Egle Hannya

Šią savaitę Varšuvos klube „Progresja“ įvyko akustinis belgų black metal / sludge grupės „Amenra“ koncertas, kurį apšildė tos pačios grupės narių — „Chve“ ir „Syndrome“ — solo pasirodymai.

Koncertas, kuris vis dar nepaleidžia ir prisiminus perbėga šiurpuliukais per kūną. Apie vienoje Briugės koplyčių vykusį „Chve“ ir „Syndrome“ koncertą jau esu rašiusi ir puikiai pamenu, kaip man buvo sunku tai daryti. Tokiems pasirodymams netinka jokie epitetai, o bet kokie mėginimai perteikti tai, ką patyrei, baigiasi tik paviršutiniškais riebiais potėpiais.

Nežinau, kodėl taip nutiko, bet netankiai juodai vilkinčių žmonių užpildytame, veik visiškai tamsiame lenkiškame klube šie du solo projektai nuskambėjo geriau nei Belgijoje. Pamenu, kaip padariusi kelis kadrus galiausiai atsidūriau tamsiausiame salės kampe, iš kurio karts nuo karto prasimerkdama stebėjau iš lėto linkčiojančius juodus siluetus ir ant sienos krintančias projekcijas.

Jautrų ir ramų „Chve“ pasirodymą keitė kiek ekspresyvesnis, nuo ramių ir hipnotizuojančių garsų link kūną virpinančių kulminacijų banguojantis „Syndrome“ kūrinys „Forever and a Day“. Galiausiai, po trumpos pertraukos, ant scenos užlipo „Amenros“ nariai, kurie, susėdę ant ratu išdėliotų kėdžių ir nusisukę nuo auditorijos, pradėjo savo pasirodymą.

Ir nors čia nebuvo ausų būgnelius draskančių vokalisto klyksmų ar savo svoriu gniūždančių rifų, tačiau, mano nuostabai, grupė sugebėjo išlaikytį tą intensyvumą, kuriuo garsėja jų „tikrieji“ pasirodymai. Nuo scenos sklindant dūmams ir smilkalų kvapui, o žmonėms krentant vis giliau į tamsias gelmes, pasirodymas labiau priminė apeigas, nei įprastą koncertą.

Apsidairiau aplink save ir pamačiau žmones, sėdinčius tamsoje ant žemės, nusisukusius nuo scenos, paskendusius savo mintyse ir potyriuose. Apėmė toks jausmas, kad nei žodžio neištarusius grupės narius ir į grupės nematančius žiūrovus sieja ypatingas ryšys.

Šiuo pasirodymu grupė nepabijojo parodyti savo kitos, intymios pusės, įsileisdami žiūrovus kiek arčiau, nei įprastai. Net koncerto pabaiga buvo suplanuota taip, kad grupė nesusidurtų su savo klausytojais — po vieną grupės nariai dėjo į šoną savo gitaras, stojosi ir lipo nuo scenos, kol ji liko tuščia. Tuomet dar kelias akimirkas sekė tyla, ją keitė ramūs aplodismentai ir žmonės pradėjo skirstytis. O aš greitai braukiau nuo akių ašaras, kad mano bendrakeleiviai nepamatytų.

Po koncerto, kalbantis su grupės nariais, šie prisipažino, kad niekada nėra tikri, ar žiūrovams jų pasirodymas nors kiek patiko: „It‘s always so silent when we leave the stage“. Kuklūs, kiek nedrasūs belgai nuoširdžiai stebėjosi ir džiaugėsi kiekvienu padėkoti priėjusiu žiūrovu, spaudė rankas, pasirašinėjo ir dėkojo už apsilankymą. Akivaizdžiai nesuprasdami, ką ką tik padarė.

Amenra FB: https://www.facebook.com/churchofra/?fref=ts

Amenra bandcamp: https://churchofra.bandcamp.com/

Show your support

Clapping shows how much you appreciated Ghost Note’s story.