Ghost Note metų topai: 40–31 vietos

Tęsiu kilnią misiją lengvais žingsniais prasibėgti pro šiemet išleistus albumus ir iš visų tų tūkstančių surankioti penkiasdešimt man labiausiai patikusių. Tai nėra lengva, bet įmanoma.

Šį kartą sudėliojau ketvirtojo dešimtuko lyderius ir jeigu anksčiau sakiau, kad topo pabaigoje esantys albumai į atskiras vietas dėliojasi labai simboliškai, nes visi patinka daugmaž vienodai, tai čia priskirti tam tikras pozicijas jau buvo daug paprasčiau.

Paklausom.

40. Wild Beasts — “Boy King”. Indie rock, art pop, dreampop

Ilgai laukiniai padarai brūžinosi aplink mano duris, stukseno į langus ir nykiai kaukdavo, kai išlikdavau išdidus ir neįsileisdavau jų vidun. Šiemet pagaliau įsileidau. Galbūt mano mėgstamos muzikos barjerai kažkiek išsitampė, o gal tiesiog pasikeitė jų skambesys, bet “Boy King” tikrai yra tai, ką galima klausytis su pasimėgavimu. “Alpha Female”, “Get My Bang”, “Ponytail”… Neslėpsiu, yra dainų, kurios nelabai prilipo, tačiau didžioji albumo dalis — tai gėris, kuris įtikina.

https://open.spotify.com/album/4kL8AfsxFmodxzdtknDAmV

39. Freaks on Floor — “Waves”. Alternative party rock

Kai aprašiau savo teigiamus atsiliepimus apie naujausią “Freaks on Floor” albumą, sulaukiau vieno iš grupės lyderių Justino nepatiklaus klausimo: “Tu čia rimtai taip galvoji?” Aha, Justinai, rimtai. Jau pakankamai niurzgėjau ant šitos grupės anksčiau ir vis maigydavau tą “roko grupės be hitų” skaudulį ankstesnėse apžvalgose. Galiausiai chebra susikaupė ir pokštelėjo taip, kad šiame tope juos įklijuoju visiškai pelnytai. Geras pavyzdys visiems, kas nuleidžia rankas po pirmų nepavykusių bandymų — kartais gali užtrukti ir dešimt metų.

https://open.spotify.com/album/1RP9jBbn5hTAmxBlmjyNru

38. FEWS — “Means”. Post punk, alternative alt rock, shoegaze, dream pop

Puikus šių metų debiutas — švediškai britiški FEWS sugrojo albumą “Means”, kuriam lengviausiai lipdosi post punk etiketė, nors visai šalia galėtų būti ir indie, ir netgi dream pop. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko čia ypatingo, plius viskas kažkur anksčiau girdėta. Bet paklausius dar ir dar kartą tampa akivaizdu, kad iš tų girdėtų dalykų FEWS sudėliojo kai ką savito ir šviežio. Po dar kelių paklausymų jie jau keliaus į jūsų “favourite” sąrašą, o rankos nevalingai puls tikrinti, kur čia įsigijus tą vinilą.

https://open.spotify.com/album/5nDhNhRAtNkOpf9vaRsmvZ

37. Let’s Eat Grandma — “I, Gemini”. Ambient pop, art pop

Dar vienas debiutas, kaip ir laipteliu žemiau esantys FEWS, į muzikos rinką įsipenetravęs šių metų birželį. Jeigu šios dvi britės dar būtų ir sesės, galėčiau vesti tiesias paraleles į CocoRosie, nes tarp šių dviejų grupių randu labai daug visko panašaus. Kita vertus, nors esu ilgametis CocoRosie fanas, “Suvalgykime močiutę” man skamba geriau. “I, Gemini” yra žiauriai vientisas, sunku net išskirti labiau patikusią dainą. Taip, “Eat Shiitake Mushrooms” buvo tas gabalas, kuris mane čia ir atvedė, bet albume aplink jį yra dar devyni, tikrai neprastesni.

https://open.spotify.com/album/46wqQLtofqE1FWA7Sh17Un

36. Neurosis — “Fires Within Fires”. Post rock, post metal

Kaip trisdešimt metų daryti tą patį ir išlikti viršūnėje? Ogi darant tą patį, kartu nuolat keistis ir ieškoti naujovių. Tai pavyksta nedaugeliui ir “Neurosis” galima drąsiai tam “nedaugeliui” priskirti. Šiemet aktyvavosi ir albumus išleido tikrai nemažai legendomis tapusių grupių ir atlikėjų, ir “Fires Within Fires” patenka tarp keleto tų, kuriems pavyko save išrasti iš naujo. Kaip ir priklauso kokybiškam post metal, albumas stebina meistriškai sudėliotu energijos ir tempo banguotumu, mase ir griaunančiu vokalu.

https://open.spotify.com/album/4HMbz4WUJc55v3LLQB2ljg

35. ANOHNI — “HOPELESSNESS”. Art pop, electronic

Albumas, kviečiantis diskusijai, protesto balsas. ANOHNI ima visas nepatogias temas iš eilės ir erzina, šaržuoja, kviečia į ringą visus suerzintuosius. Ji nori, kad dronas — žudikas taikiniu išsirinktų būtent ją, ji nori matyti dėl globalinio atšilimo žūstančius gyvūnus, ji drožia vilčių nepateisinusius politikus. Stiprus manifestas yra viena iš trijų šio albumo stiprybių. Kitos dvi: vokalas, kuris man kartais yra net per stiprus, ir nepriekaištingai sudėliota muzika.

https://open.spotify.com/album/1S3OY2V2ZwFh4xU7gQG6IZ

34. Vice Staples — “Prima Donna”. Hip hop

Pernyštis dvigubas Vince Staples debiutas “Summertime ‘06” mane tiesiog pervažiavo, o paskui sugrįžo atgal ir pervažiavo dar kartą. 22 metų bičiukas iš Kalifornijos nukalė ne tik tobulais instrumentalais, bet ir itin turtingais tekstais. Šiemet pasirodė jo EP “Prima Donna” ir nors buvau su savimi susitaręs, kad į albumų topus EP nedėsiu, padariau šią vienintelę išimtį. Dabar labai įprasta akcentuoti istorijų pasakojimo svarbą. Tai va, visas šis kūrinys yra nuostabiai papasakota reperio istorija, nevengiant ir jautrių socialinių temų ar pasišaipymų iš populiariojo repo. Prie muzikinės EP pusės rankas prikišo ne tik DJ Dahi ar No I.D., jau pasižymėję pernykščiame albume, bet ir James Blake. Tai yra 21 minutė gryno džiaugsmo ir įkvėpimo.

https://open.spotify.com/album/3HWbPFe9rkYloHbhbhqo44

33. Suuns — “Hold/Still”. Art rock, electronic rock, art punk

Jeigu muzika nuo klausymo dėvėtųsi, tai iš pirmojo Suuns albumo “Zeroes QC” mano lentynoje jau būtų likę tik skutai. Netikėtai atradęs šiuos kanadiečius prieš penkerius metus, iškart juos pamilau ir baisiai gailėjausi, kad nepavyko pamatyti gyvai, kai grupė viešėjo “Positivus” festivalyje. Nieko, gal dar atvyks, nes naujasis jų albumas “Hold/Still” įrodė, kad po tam tikrų eksperimentinių paklaidžiojimų, kurie man ne itin patiko, grupė vėl atrado savo liniją. Hipno vokalas, gyvi instrumentai sukryžminti su elektroniniais garsais, nerami, bet kartu ir keistai įtraukianti albumo nuotaika — tai visą laiką buvo Suuns teritorija, čia jie ir planuoja dar kurį laiką pabūti.

https://open.spotify.com/album/2KnkXRKacNfNhC65PCoCTm

32. Nails — “You Will Never Be One of Us”. Grindcore, hardcore, metal

Pataisykit, jei klystu, bet dar nesu matęs taip per universaliuosius muzikos topus prasinešusio grindcore albumo. Kol tikrieji grinderiai suka akis į šoną ir murma kažką apie pigią komerciją, aš vis tik noriu pasidžiaugti, kad toks pogrindinis žanras šitaip išlindo į paviršių. Galbūt paskui jis patemps ir kitus, chaotiškesnius, energingesnius, labiau ištaškančius. Bet kol kas turim “You Wil Never Be One of Us” — koncentruotą triukšmo šotą, kuris ir patinka, bet tuo pačiu metu ir liūdina. Kodėl, na kodėl niekada negalėsiu būti vienu iš jūsų?

https://open.spotify.com/album/1Wk98w43t7axsezT1GAgR6

31. Liima — “ii”. Art pop

Albumas — iššūkis. Daniškai švediškas Tatu Rönkkö ir Efterklang susivienijimas išgliaudomas tik iš kelinto karto. Nors kai kuriuos “ii” gabalus, tarkim, Amerika”, galima pavadinti “catchy”, bet didžioji dalis iš pradžių kaip reikiant paerzina. Čia turiu tik vieną rekomendaciją — kantrybės. Duokit šitam albumui šansą ir pamatysit, kaip po nešvariu kevalu surasite jaukų ir šiltą skandinavišką megztuką.

https://open.spotify.com/album/2wGDb4wmf7yLvFdcUJx2lW

Daugiau:

Ghost Note metų topai: 50–41 vietos

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.