MASTODON — “Emperor of Sand”

Žanras: metal, progressive metal

Teksto autorius: Mykolas Katkus

Kad ir kaip būtų nepatenkintas Valdas, mano pirmas įrašas Ghost Note yra ne apie post rocką, bet apie naują grupės, kurią anksčiau daug kas siejo su su post rock’u — amerikiečių „Mastodon“ albumą „Emperor of Sand“. Tai, ir dar tai, kad „Neurosis“ vokalistas nuolat dainuoja „Mastodon“ albumuose.

„Mastodon“ yra viena geriausių visų laikų metalo grupių; tačiau Lietuvoje jie pateko į šiokius tokius spąstus ir yra gana menkai žinomi ir vertinami. Reikalas tas, kad Lietuvoje yra mažai sunkios alternatyvios muzikos mėgėjų — užtat daug klasikinių metalistų, kuriems grupės išdavystė ir posūkis į lengvesnį stoner metalą ir sludge roką nebuvo priimtini (offtopic, bet įdomu, kaip seksis iš metalistų į gitarinės muzikos besitransformuojančiam festivaliui „Devilstone“).

O „Mastodon“ pradėjo kaip metalistų svajonių išsipildymas. Jų pirmas normalus albumas „Leviathan“ (pirmasis „Remission“, nors ir mielas, bet nusileidžia kitai grupės diskografijai) — koncepcinis progresyvus metalas pagal klasikinį Melvilio romaną apie banginio medžioklę „Mobis Dikas“ buvo toks tobulas, kad jį iki šiol galima rasti daugelyje geriausių metalo albumų sąrašuose.

Jį perspjovė jau „Blood Mountain“ — dar vienas koncepcinis albumas, kurio džiaziniai metalo rifai, besikeičiantys tempai ir klasikiniam death metal būdinga agresija artėjo prie tobulybės. Ganėtinai nykiame ir nuo nu — metal nesugebančiame išsivaduoti pirmojo dešimtmečio sunkios muzikos pasaulyje „Mastodon“ iškart išsiskyrė iš kitų ir tapo tikrų tikriausia kultine grupe. Jų pirmosios karjeros dalies triumfu tapo progresyvaus metalo epas „Crack The Skye“: koncepcinis albumas apie Rasputiną, kelionę laiku ir erdve, carinę Rusiją ir skirtas nusižudžiusiai grupės vokalisto ir būgnininko seseriai.

Tuo metu „Mastodon“ buvo dažnai lyginami su „Justice“ laikų piko „Metallica“ — kelios lyriškesnės dainos (kaip su „One“ lygintas 11 minučių opusas „The Last Baron“) ir vieni geriausių metalo istorijos rifų dainose „Oblivion“ ir „Divinations“. Atrodė, kad netrukus bus karūnuoti naujieji metalo karaliai, kurie pakeis pavargusias aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų žvaigždes.

Tačiau tada amerikiečiai nutolo nuo klasikinio metalo scenos. „Hunter“, kurį muzikantai apibūdino kaip šokti nuogiems skirtą albumą atsigręžė į paprastesnį sludge ir stoner metalą (“Curl of the Bowl” turi vieną geriausių stonerių rifų istorijoje ir dar narkomaninį klipą), be to ten buvo ir apskritai ekperimentinio roko. Dykumos roko ir stoner roko krikštatėvių Queens of The Stone Age (su kuriais “Maston” draugauja ir kartu koncertuoja) vardas buvo paminėtas matyt kiekvienoje to albumo recenzijoje.

Kitas jų albumas (beje, populiariausias iki tol) — “Once more ‘round the sun” buvo dar vienas žingsnis lengvesne ir keistesne kryptimi. Grupės virtuoziškumas ir dainų kompleksiškumas išliko, tačiau . o Grammy apdovanotas “High Road” yra turbūt labiausiai popsiška visų laikų “Mastodon” daina — nors jos pradinį rifą ir solo sugroti svajotų bet kuri metalo grupė. Dabar: visa tai nereiškia, kad paskutinieji du jų albumai buvo blogi. Jei tai būtų įrašiusi bet kuri grupė, kuri nesivadina “Mastodon”, būtų galima tai vertinti kaip vienus įdomiausių šio dešimtmečio sunkaus roko albumų. Tačiau iš “Mastodon” buvo tikimasi kito.

Naujasis Emperor Of Sand yra pakibęs kažkur tarp abiejų „Mastodon“ veidų ir tai labai gerai iliustruoja pirmi du albumo singlai. „Sultan‘s Curse“ — tiesiai iš „Crack The Skye“ nuimtas progresyvaus sludge metalo albumo openeris, palydimas kniaukiančiais visų dainuojančių grupės narių — Brann Dailoro, Troy Sanderso ir Brento Hindso balsais. Tuo tarpu paprastas ir tiesus antrasis singlas „Show Yourself“ iki tonacijos pasikeitimo apskritai skamba kaip „QATSA“, Josh Homme tenorą primena ir būgininko Brann Dailoro balsas — tiesa padėtį pakeičia tradiciškai chaotiškas gitarų solo. Bet skirtingai nei kokiame „Hunter“, kur grupė akivaizdžiai stengėsi kurti kitokias dainas, nei anksčiau, šitie skirtumai nebekrenta į akis.

Tai ne dainų albumas — visas „Emperor Of Sand“ klausosi vienu ypu (gal išskyrus „Show Yourself“) kaip viena ilga kompozicija ir tuo „Mastodon“ labiau žiūri ne į draugus metalistus, bet į progresyvius rokerius „Rush“ ar ankstyvuosius „Genesis“. Todėl sunku išskirti atskiras dainas, galima kalbėti apie temas: ugniniu rifu kvėpuojantis „Steambreather“ yra tiesioginis stoner „Mastodon“ palikuonis, o „Ancient Kingdom“ primena „Blood Mountain“ technišką agresiją — tačiau per dainų vidurį viskas pasikeičia ir skamba kitaip.

Albumas vėl koncepcinis — pasakoja apie sultono mirti pasmerktą žmogų, klaidžiojantį po dykumą ir pasakoja apie mirtį ir išgyvenimą — kas yra nelabai subtili vėžio, su kuriuo kovojo vieno narių motina metafora. Tačiau kaip ir paprastai nėra didelio noro gilintis į „Mastodon“ koncepcijas — užtenka vien to, kad jos yra. Ir tada albumo pabaigoje užgroja aštuonių minučių „Jaguar God“ — muzikinis epas, kurio mes laukėme nuo Crack The Skye laikų ir vienas gražiausių metalinių albumų užbaigimų, po kurio mygtukas „repeat“ spaudžiasi vėl. Metalas nėra senų žmonių muzika, bet taip senti visai neblogai.

Albumas Spotify: https://open.spotify.com/album/1VzmKgEG38fsUBZVe15wuF

Grupė FB: https://www.facebook.com/Mastodon/?fref=ts

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.