Paskui “Autechre” per Baltijos šalis (2 dalis)
Teksto autorius: Augustinas Buizina — “Number Eleven”
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Jau kitą dieną po koncerto Vilniuje su broliu išlėkėme į Rygą, į Skanu Mežs festivalio uždarymą — Autechre pasirodymą — Muzikas Nams Daile. O dar kitą dieną — iki Talino, į jų pasirodymą Von Krahl teatre.
Kelionėje vos suvokiant kelių ženklius, beieškant pavarų trečiam golfe, kuriame salono šildymas vargu ar būtų „šildymas“ ir karts nuo karto užsiverčiant energetinio skardinę, per kasetinį adapterį klausėme mano paties muzikos, vertinom kiek Autechre muzika įtakojo mano paties, kaip vieno didžiausio jų fano muziką, turint omeny, kad žmonės linkę priklijuoti man etiketę kaip „Lietuviškasis Autechre“, ir tada netyčia išvynioti gražų skandalą alternatyvios muzikos naujienų sraute, pakeliant visų albumų parsisiuntimų skaičių. Buvo smagu gaudyti Autechre’ish dalykus savo kūryboje, tačiau lipdyti „Lietuviškasis belekas“ mano manymu tiesiog nėra moralu.
Visgi patys stipriausi dueto elementai yra jų ritmika ir melodinės struktūros, paryškinant Confield, Draft 7.30 ir Untilted albumus, kurie juose labiausiai ir figūravo. Po jų sekęs Quaristice jau perlipo daugelio muzikinį suvokimą ir tikrai skambėjo kaip krūva eksperimentų, be aiškaus ryšio. Po poros metų staiga jis tapo „žiauriai geras“. Žmonija pasivijo ir tada jie išleido Oversteps. Ir taip pat sulig kiekvienu jų albumu. Aš esu užstrigęs ties Confield.
Kadangi Autechre pasirodymas Rygoje buvo nukeltas šiek tiek vėliau, iš organizatorių dovanų gavome į Supersilent pasirodymą ankščiau. Visiškai nesitikėjome jų žiauriai chaotiško ritminio pasirodymo, nes jie realiai groja ambient’ą, bet tai buvo ko trūko Autechre pasirodyme Vilniuje. Ir susipažinome su sale kiek ankščiau. Iš kart supratau kad bus geriau nei ŠMC, nes patalpoje nebuvo tiek aido, kėdės buvo minkštos ir nereiks brautis tarp žmonių, jei kur nors sugalvosi išeiti.
Po Supersilent pasirodymo, uždaviau sau tokį klausimą — kodėl ir lietuviai ir latviai, nemano kad Autechre yra „kažkas tokio“ ir suranda patalpas, kuriose negali tilpti pakankamas kiekis žmonių ir visi turi susizip’inti nešantis striukes su savimi, nes nėra pakankamai vietų rūbinėse arba stovėti kaip durniui prieš koncertą fojė ir kvėpuoti kažkam į sprandą, kol tau į sprandą kvėpuoja dvidešimt prisirūkiusių Amber albumo fanų, nežinančių, kas jų laukia. Iš abiejų pusių stipriai pasigęsta informacijos — ne, Autechre negros savo Elseq 1–5 kompozicijų, nes jų pasirodymai skiriasi nuo jų leidžiamų kūrinių. Ne, Autechre nekuria IDM (nebent kūrė). Niekas nepasakė, kad jie gros naują setą. Konkretaus pasirodymo laiko niekur nebuvo publikuota. Abidvi pusės, atrodė, kad ne visai žino, kas atvažiuoja. Laukiau įspūdžių iš Estijos, kuriais po to buvau nustebintas.
Rygoje programa buvo beveik ta pati, tačiau antrą kartą klausyti Andy Maddocks nepanorome, jau buvonuobodu. Russel Haswell čia negalėjo pasinaudoti stroboskopu, todėl grojo tamsoje. Viena blondinė užlipo ant scenos ir pradėjo lysti prie atlikėjo, ko gero, nesuprantanti, kokį velnią jis čia groja (kaip ir didžioji publikos dalis, kurie ėjo parūkyti). Negeras žodis organizatoriams už nepasirūpinimą tinkama apsauga.
Kai prieš Autechre pasirodymą stovėjau lauke rūkiau, galėjau išgirsti lietuvių kalbos, nusprendžiau kad nelaimeliai nespėjo nusipirkti bilieto Lietuvoje, nes juos išpirko per pusvalandį, vos jiems išėjus į prekybą. Na taip, jų pridėjo dar. Ir juos išpirko po penkiolikos minučių. Rygoje bilietą dar galėjai nusipirkti prie durų. Tačiau aš jį nusipirkau vos jie išėjo į prekybą, už 15 eurų! Kai Lietuvoje turėjau mokėti 35 eurus, gavau prastesnę garso kokybę ir man buvo priskirta sėdima vieta. Buvau šiek tiek nepatenkintas. Bet ką padarysi.
Aš žinojau kas manęs laukia, koks setas, kokie skambesiai ir kokie garsai. Buvo įdomu išgirsti tą patį koncertą antrą kartą. Tačiau viskas buvo kitaip. Koncertas skambėjo visiškai kitaip. Pirmiausia dėl to kad latviška publika taip niekada ir neužsičiaupė per jų pasirodymą, visur buvo galima girdėti riksmus. Antra, dėl to, kad kaip ir minėjau, jų muzika turi kažkuriuo netikėtu metu „caktelėti“ per smegenis ir tada staiga tai tampa geriausiu dalyku, kurį kada nors esi išgirdęs. Tai gali nebūti pirmą kartą, kai tu jos klausai. Gali nebūti antrą ar trečią. Tai būna kada nors, pats nežinau kada. Ir tai buvo dvi minutės pasirodymo pradžioje.
Mane pakirto, tie patys garsai, šiek tiek kitokios kompozicijos ir smulkios detalės tiesino mano smegenų vingius, šiek tiek nuvylęs jų pasirodymas Vilniuje dabar išsprogdino mano visus muzikinius suvokimus į muzikinius kraštutinumus ir negalėjau atsidžiaugti tuo ką girdžiu, negalėjau patikėti ar suvokti, kaip viskas gali skambėti šitaip gerai. Mano miego pritrūkusios smegenys tą vakarą lydėsi visame girdimų dažnių diapazone.
Brolis Vilniuje nepirko bilieto, čia buvo jo pirmasis Autechre koncertas, todėl jo įspūdžiai buvo panašūs kaip mano Vilniuje. Nerealiai gerai — bet tikėjausi kažko dar geresnio. Aš čia išgirdau kažką, pats nesuprantu ką, dėl ko man šito pasirodymo medžiaga tapo geriausia valanda visame gyvenime. Nesvarbu kad tai jau girdėjau Vilniuje, čia, mano smegenys „persikalibravo“.
