Paskui “Autechre” per Baltijos šalis (3 dalis)

Teksto autorius: Augustinas Buizina — “Number Eleven”

Pirmąją dalį skaitykite čia.

Antrąją dalį skaitykite čia.

Kitą rytą visu greičiu lekiam į Taliną, vėlgi klausant pačių muzikos, ieškant jose Autechre’iškumo ir kažkodėl neberandant nieko panašaus į Autechre. Galbūt dėl to kad Autechre dabar mums yra labiau foninių šoko efektų atlikėjai, grojantys tavo nusiteikimu ieškodami dar neatrastų garsinių harmonijų, nei sudėtingų ritminių kompozicijų kūrėjai, kuriais mes visada juos įsivaizdavome. Mano mėgstamiausias Autechre albumas visada buvo “Confield”, o brolio — “Untilted”. Jie yra ritmiški ir griežti. Bet tai tėra nostalgija seniems kūriniams nes nauji albumai nėra pakankamai „atklausyti“. Po poros metų abudu klausysim Exai ir Elseq ir jie bus geriausi kada nors sukurti jų albumai.

Minėjau ankščiau kad įspūdžiais Estijoje buvau nustebintas. Pirma, tai kad ten line-up’o laikai buvo surašyti. Antra, kad reikėjo su savimi pasiimti pasą, kad įleistų. Trečia, tai kokio sumauto mažumo buvo patalpa, ten vos buvo vietos kur save pasidėti iki koncerto. Ir ketvirta, dėl ko buvau labiausiai nepatenkintas, tai kad rūbinė kainavo VIENĄ EURĄ. Ir ten formavosi dar didesnio mąsto eilės, nes viskas buvo taip ankšta, kad ji netgi skaidėsi į dvi eiles ir ją aptarnavo tik du žmonės.

Žinoma didžiausia problema tai buvo jog pasirodymas buvo kino teatro salėje, kuri yra nerealiai maža ir garso sistema ten tikrai buvo apgailėtina. Prieš Hasvell’io pasirodymą, buvau rūkomajame kieme, mačiau kaip Haswell’is ir jų turo organizatorius sėdi, derasi dėl kolonėlių, kokias galima skubotai pastatyti ant scenos chain-smokin’dami cigaretes.

Brolis pareiškė kad jis stovės pirmoje eilėje, tad eina rezervuotis vietos. Pradėjus groti Haswell’iui, bėgom iškart į galą. Buvo per daug triukšmo. Garso kokybė tikrai iš visų trijų pasirodymų, kuriuose buvau, tikrai buvo prasčiausia. Dvi palyginti mažos kolonėlės pakabintos ant virvių ore, ne visai nukreiptos į auditoriją, grojo paprasčiausiai per garsiai. Buvo daug šnypštimo ir nešvarių žemų dažnių. Ir aido. Ir rėkiančių žmonių. Bet jis užtai čia gavo stroboskopą ir daugiau nei baltą šviesą. Buvo daug mirgėjimo ir šampano.

Vėlgi, netikėtai prieš Autechre pasirodymą man pavyko prie laiptų link išėjimo pamatyti Rob’ą. Šįkart vėlgi, akivaizdžiai vienas kitą pastebėjom ir netgi pastebėjau, kaip jis pakėlė antakius iš nustebimo : „kažkoks psichas atvaro į trečią mano koncą iš eilės“, aš taip pagalvojau. Aš dar prieš kelionę svarsčiau apie Lenkiją ir Suomiją. Bet paprasčiausiai nebeliko pinigų. Tad tikėjaus įspūdžių užteks. Bet buvo vaikiškai smagu, kad jis dabar žino jog nesumelavau sakydamas, kad važiuoju dar į Rygą ir Taliną.

Na ir, žinoma, pats pasirodymas. Šį kartą, ko gero, administracija buvo informuota kad „what the fuck is this shit“ žmonės eina ant scenos klaust, ką čia jie daro, tad stovėjo neįmanomo dydžio apsauginis prie laiptų ant scenos, kuris pusę koncerto scroll’ino savo telefoną ir jo šviesa visus nervino. Už manęs stovėjo kažkoks girtas rusas, kuris pastoviai pliurpė ir rėkė man į ausis, aiškiai girdėjosi kad jis nepatenkintas pasirodymu, pradėjo rėkaut jų praeitų albumų pavadinimus ir visi aplinkui jį bandėm jį tildyti. Kažkas iš galo su žibintuvėliu švietaliojo į sceną, žmonės šalia manęs trankėsi į mane, toks vaizdas jiems būtų vienodai kad čia kažkas dar yra. Žmonių buvo šimtai, salėje kuri buvo tris kartus mažesnė už ŠMC ir du kartus mažesnė už Muzikas Nams Daile, be jos balkonų. Ir stovėti per Autechre pasirodymą iškart po kolonėle, kai jų muzikoje yra akcentuojami aukšti dažniai, buvo negerai. Buvo sunku klausyti ir vietomis girdėjau kad aušti dažniai truputį prisėda su bosais.

Apart visų šitų koncertą gadinančių dalykų, galiu drąsiai teigti — čia aš labiausiai mėgavausi Autechre pasirodymu. Aš jau žinojau kad čia yra geriausia ką aš galiu išgirsti ir žinojau kada ko tikėtis. Tai buvo fantastika. Aš galėjau gilintis toliau į jų muziką, žinodamas kad čia yra paskutinis jų pasirodymas kuriame aš būsiu per ateinančius porą metų, pradėjau „taškytis“ ir aš, lyg paskutinę dieną girdžiu. Čia jau buvo nebe įspūdžiai, aš žinojau kad einu į mėgstamiausią garsų kratinį kokį aš galiu išgirsti ir man čia to „suvokti“ nereiks, aš tai jau žinau. Galėjau bekompromisiškai į viską pasinerti ir paprasčiausiai džiaugtis. Man netrūko miego ir nebuvau pavargęs. Aš buvau idealios formos, tačiau patalpa ne visai. Būdamas žvalus, aš akivaizdžiai užtikau visas bėdas Von Krahl’e ir turėjau pakankamai nervų būti nepatenkintas jo sąlygomis. Bet viskas visgi buvo gerai, nes bet kokiu atveju, ten grojo nes kas kitas o Autechre.

Po koncertų daug daug rūkiau. Visų pirma dėl to, kad žinojau jog niekada nenueisiu į koncertą, kuris bus toks geras iki kol Autechre vėl atvažiuos kur nors netoliese. Bandžiau reziumuoti visus koncertus, kuris iš jų buvo geriausias, stengiant išlikti objektyviam, vertinant patalpas, organizuotumo lygį ir atlikėjų pasirodymą.

Pagal patalpą ir garsą laimi Muzikas Nams Daile. Ten buvo mažiausiai žemų dažnių drebėjimo, visiškai nebuvo aido ir viską buvo galima aiškiai girdėti. Problema buvo viskas, kas nebuvo scenoje, bet tai nėra aktualu. Po to eina ŠMC, kur buvo daugiau aido ir kartais bosai nuplaudavo aukštus dažnius. Ir po to Von Krahl, kur viskas su garsu buvo blogiau — šiukšlini aukšti dažniai ir per daug besikratantys žemi dažniai, nors aido nebuvo tiek daug kiek ŠMC. Ir žinoma per maža salė, kurioj žmonės netilpo.

Pagal organizuotumo lygį, daugelio nuostabai, geriausiai viskas buvo ŠMC. Apie koncertus viskas buvo pranešama trejomis kalbomis, atlikėjai nebuvo užpulti, Russel’is turėjo stroboskopą ir nors laikas nebuvo kažkur parašytas, apie jį bent jau renginio metu buvo pranešama. Muzikas Nams Daile, pasirodymas buvo nukeltas vėliau, prie atlikėjų per pasirodymą lindo žmonės ir niekas nesivargino angliškai pateikti informacijos apie pasirodymą. Nors garsas tikrai buvo geresnis ir kėdės gerokai patogesnės, viskas vyko kiek per vėlai. Von Krahl vėlgi lieka paskutinėje vietoje, nes turi temptis su savimi pasą, rūbinė kainuoja, mačiau kaip atlikėjai sprendžia problemas dėl garso aparatūros, merchandise’o furgonėlis nebuvo praleistas į Estiją ir visur buvo baisus susigrūdimas.

Na o pati svarbiausia dalis — pasirodymai, yra didelė problema. Nes jie visi yra praktiškai vienodi, skiriasi tik kelios neesminės jų detalės. Bet visgi Von Krahl’e jų pasirodymas buvo turiningiausias, aiškiai girdėjau dalis kurių nebuvo ŠMC ar Muzikas Nams Daile. Antroje vietoje bus ŠMC, kur jų pasirodyme man labiausiai patikusios vietos grojo ilgiau, buvo šiek tiek sudėtingesnės ir mažiau sukapotos gražios melodijos. Muzikas Nams Daile nedaug atsilieka, vienintelė problema yra tai, kad ten pradžia, kuri yra viena gražiausių dalių per visą pasirodymą truko labai trumpai.

Trumpai sakant, po visų trijų koncertų, labiausiai džiaugiausi, kad visgi nusipirkau bilietą į Autechre pasirodymą Vilniuje. Jis buvo geriausias. Ne dėl to kad jis buvo pirmas ir pirmi įspūdžiai neleidžia man objektyviai suformuoti verdikto. Bet dėl to, kad aš dar nesugebėjau pilnai vertinti pasirodymo. Ir visgi lietuviai nėra tokie prakeikti rėksniai. Galbūt nerėkavo nes buvo nepatenkinti kad niekas nepagrojo Amber ar Tri Repetae, bet trumpai sakant, džiaukitės kad ten pavyko patekti, nors ir susilaužei kaulus rūkomajame, dribdamas ant plytelių, sudaužei vyno taurę ar paskendai tualete. Nes Rygoje tu būtum sutraiškytas mažame venue, pasentum laukdamas kada gali atsiimti striukę ir būtum apsimiegojęs nes viskas vyko per vėlai. O Taline tu būtum sutraiškytas salėje, uždaužytas alkūnėm, tau pastoviai rėktų kažkoks nepatenkintas rusas į ausį, koncertas nevisai būtų buvęs tamsoje ir prakraujuotų ausys nuo prasto garso. Ir dar liktum be pinigų nes rūbinė kainavo.

Tačiau ką galima iš šito nuspręsti? Kokios išvados? Pati pagrindinė problema yra tai, kad organizatoriai atveždami tokį gigantą, kaip Autechre, ko gero pagalvoja kad tai vis dar yra labai nepopuliari grupė, kurią sugeba klausyti tik maža dalis žemės populiacijos. Realiai taip beveik ir yra. Užtai jiems nėra suteikiamos tinkamos sąlygos, viskas yra organizuojama per prastai, jie yra neįvertinami ir negauna pakankamai pagarbos iš organizatorių pusės. Prasta patalpa, prasta garso aparatūra, mažai informacijos, ne itin geros sąlygos atlikėjams ir kartais patiems klausytojams.

Vieni už kitus darbą padarė geriau, kiti blogiau. Visi pykstat ant Vilniaus Festivaliai, kad renginys buvo organizuotas ne itin gerai. Sutinku, buvo šiurkščių vietų. Latviai pyksta ant Skanu Mežs, kad irgi ne viskas buvo idealiai. O Estai yra patenkinti Kukemuru Ambient Festival suorganizuotu Autechre pasirodymu, nors žiūrint iš mano pusės, viskas buvo daryta tikrai prasčiau nei kituose Autechre pasirodymuose. Jie yra patenkinti, kad Autechre atvažiavo į jų šalį, kad organizatoriai rado jiems vietą kur pagroti. Ir to užtenka. O mes galim rėkti iki pamėlynavimo, „o dieve kaip blogai, nežino ką atveža, tas negerai, anas negerai, aš paskendau tūlike, susilaužęs koją berūkant ir kažkoks bičas per koncą strakaliojo vidury salės ir dar grojo kažkokį šūdą o ne Amber ar Incunabula.“ Faktas yra tas kad tu buvai Autechre pasirodyme ir dar kažkodėl esi nepatenkintas.

Grįžus namo, netikėtai užtikau Autehcre koncerto įrašą iš Helsinkio, kuris yra toks geras, tokios aukštos kokybės, kad tik soundboard įrašas būtų geriau. Tai sekančią dieną, nusprendžiau kad geriausias koncertas buvo Helsinkyje. Daug geresnis setas ir daug mažiau rėkaujančių žmonių. Ir patalpa pati geriausia — sėdžiu namie išsidrėbęs prie kompo, pasileidęs Helsinkio setą visu garsu. Ir kaimynai nesupranta, kas čia vyksta, ko gero galvoja, kad pas mane vyksta remontas.

Todėl turiu prieiti prie galutinės išvados: Autechre — ne rokas. Jų muzika geriausiai skamba namie. Ne todėl kad jų koncertai yra prastai organizuojami, o dėl to, kad tada gali bekompromisiškai klausyti jos taip, kaip tau patinka ir nesirūpinti kad kažkas yra negerai su patalpa ar garsu. Gali analizuoti kiekvieną jos detalę ir kiekvieną kartą kažką atrasdamas joje, nesuvokt kaip tai išvis įmanoma. Bet ar tai reiškia kad į kitus koncertus nebeisiu, nes neapsimoka?

O taip aš į juos eisiu ir kitą kartą ne tik po Baltijos šalis.

Like what you read? Give Ghost Note a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.