Tarp eilučių: BIX — „Vagis“

Ši, prieš dvidešimt metų išleistame šiauliečių albume „WOR‘S“ pasirodžiusi daina, savyje slepia jauno lietuvio dramą. Dainoje pasakojama apie jo patiriamus dvasinius išgyvenimus, patyčias artimoje aplinkoje, ne visuomet tinkamai realizuojamą keršto troškimą, neįprastą religinę pasaulėžiūrą ir dar daug kitų įdomių niuansų.

Jis pavogė mano paną, nudžiovė tiesiai iš panosės.

Ir visą naktį restorane ji graužė jam, jam koją.

Ai ai ai, jis vagis, lietuvis lietuviui vagis (2x)

Jau pačioje dainos pradžioje lyrinis aš supažindina su savo prieštara, socialiniu antipodu, bandančiu bet kokia kaina pakenkti dainos herojui ir dažniausiai kaip to kenkimo įrankį pasitelkiančiu vagystę. Galime nuspėti, kad abu šie asmenys yra pažįstami iš anksčiau, tai atsikleidžia po raudos “ai ai ai” einančioje eilutėje esanti frazė “lietuvis lietuviui vagis”. Jeigu jau žinoma antiherojaus tautybė, tai tikėtina, jog lyrinis aš yra surinkęs apie savo priešininką ir daugiau asmeninės informacijos.

Pirmosios eilutės simbolizuoja ir lyrinio aš nesugebėjimą užmegzti ir išlaikyti tvirtus santykius su artimu žmogumi, nes jis tiesiog nepastebi, kaip mergina yra “nudžiaunama iš panosės”, paprasčiau tariant, pasisavinama to visiškai nesitikint. Taip pat ši eilutė simbolizuoja mačistinę herojaus pasaulėžiūrą, tikintis, kad mylimą žmogų galima turėti, nusisavinti, kad jis gali būti pavogtas it daiktas.

Dar sunkiau patikėti po to aprašyta situacija, kaip buvusi mergina lyrinio aš priešininkui graužia koją. Sprendžiant iš laiko ir vietos aplinkybių (“visą naktį restorane”, tai nebuvo sadizmo ar kanibalizmo apraiška. Labiau tikėtina, kad naujoji pora pasirinko tokią keistą fetišizmo formą. Bet kokiu atveju, tai yra lyrinį herojų gniuždanti situacija, skatinanti griebtis užkeikimų.

Jis nepateks į rojų, jis nenueis tenai,

O jojo kitam gyvenime, tarakonu jis atgims.

Šiose eilutėse matome užkoduotą keistą dainos herojaus religinį dualizmą. Toje pačioje vietoje jis gretina krikščioniškuosius ir budistinius archetipus. Rojus iš pirmo žvilgsnio nėra suderinamas su reinkarnacija, tačiau akivaizdu, kad lyrinis aš yra tiek paveiktas išdavystės, jog netgi religinės dogmos jam tampa nebesvarbios.

Jis pavogė mano mopedą ir važinėjosi po Šiaulius

Kol mano chebra nepagavo ir nenulaužė jam galvą.

Labai įdomus reiškinys — iškart po pirmo priedainio pasiekiame dainos kulminaciją, kurioje antiherojus vėl pasikėsina į lyrinio aš vertybes, tik šį kartą apsiriboja materialiniu turtu ir neteisėtai pasisavina transporto priemonę. Šiaulių paminėjimas dar tiksliau apibrėžia aplinką, kurioje egzistuoja ir savo dramą patiria į nemalonią situaciją vėl patekęs herojus. Tiesa, šį kartą situacija išsprendžiama brutaliai — herojus supranta, kad vienas negali išspręsti šio konflikto, todėl susitaria atkeršyti su savo bendraminčiais ir padaro tai pačiu žiauriausiu būdu — nužudydamas antiherojų už jo vagystę.

Jis pavogė mano magę ir dar nudžiovė pusę bonkės,

Su mano pana ant suolelio jie klausė klaikiai šlykštų popsą.

Trečiajame stulpelyje mus ištinka tam tikras pasimetimas, nes pasirodo, kad antiherojui galvos nulaužimas nesutrukdė išgyventi ir, maža to, jis toliau tęsia lyrinio aš terorizavimą. Greičiausiai, bendraminčiai savo kėslų nesugebėjo kokybiškai įgyvendinti arba anksčiau paminėtas antipodo fizinis sužalojimas buvo paprasčiausiai hiperbolizuotas.

Šį kartą apsiribojama menkos vertės daiktais — magnetofonu ir nugertu alkoholio buteliu, tačiau kartu primenama, kad antipodas tęsia santykius su herojaus buvusia mergina ir keičia jos pasaulėžiūrą. “Jie klausė klaikiai šlykštų popsą” simbolizuoja, jog herojus priklauso vienai iš subkultūrų ir jo išreikšta nuostaba rodo, kad mergina anksčiau tikriausiai irgi tai subkultūrai priklausė, tačiau šiuo metu jau yra paveikta ir perimanti iš antiherojaus naują vertybių sistemą.

Jis pavogė mano mašiną ir važinėjo po Rasyją

Kol mano chebra nepagavo ir nesuplėšė jam šikną.

Paskutiniame stulpelyje vėl atsiskleidžia herojaus brutalumas. Po dar vienos transporto priemonės vagystės, kartu su bendraminčių pagalba yra įvykdoma žiauri egzekucija, šį kartą išniekinant ir žiauriai sužalojant antiherojaus intymias vietas. Užuomina, kad pavogta mašina buvo važinėjamasi “po Rasiją”, reiškia du dalykus. Pirma, tai rodo to laikmečio prastą sienų kontrolę, kai vogtą nuosavybę buvo galima lengvai pergabenti į kitą valstybę. Antra, labai tikėtina, kad Rusijoje įvyko ir antrasis fatališkas susidorojimas su antipodu. Taigi turime akivaizdžių užuominų apie tarptautinio nusikalstamumo apraiškas.

Kaip matote, šioje dainoje viskas yra kiek kitaip, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Herojus savo silpnumą kompensuoja, pasitelkdamas žiaurius bendraminčius ir užsakydamas dvigubą brutalų susidorojimą su jį nuolat persekiojančiu ir apvaginėjančiu antiherojumi. Ši lietuviška vendeta yra nuolat pastiprinama žodžiais “lietuvis lietuviui — vagis”. Tai posakis, veikiantis dviem kryptimis ir parodantis, jog abu minimi lietuviai yra vagys. Taip ir pačioje dainoje nėra vieno aiškaus geriečio ar blogiečio — abu herojai išlaisvina savo juodžiausią pradą ir pabaigoje tampa beveik lygūs.

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.