The Station — “Išsišakojusių takelių miestas”

Žanras: electronic rock, art pop

Gėris: 5X

Sunku mažos šalies mažiems muzikos apžvelgėjams. Sunku, kai prie noro kuo profesionaliau apibūdinti savo muzikos klausymo patirtis ir nuteisti arba išteisinti, dar neišvengiamai prisiklijuoja asmeniniai kontekstai. Pažintys, bendros istorijos, sutarimai ir nuomonių išsiskyrimai. Todėl Mykolo Katkaus suburto projekto “The Station” pirmą ir, kažkodėl jaučiu, kad vienintelį albumą, vertinti man reikia ypatingų pastangų.

Nusprendžiau tai padaryti dviem būdais. Pirmasis — tarsi visiškai nežinočiau atlikėjo. Taigi šiuo atveju “Išsišakojusių takelių miestas” yra jaunystės ir brandos kryžkelėje stabtelėjusio talentingo tekstų kūrėjo biografija.

Nereikia būti genijumi, kad pajustum, jog albumo tekstai nepasirašė per dvi savaites, užsidarius jaukiame Alpių namelyje su vaizdu į atvirutę. Šitie tekstai yra užaugę per ilgus metus, pririšti prie įvairių autoriaus gyvenimo momentų, baimių, nuotykių. Šio autoriaus, kaip ir dažno talentingo žmogaus, įkvėpimas yra negatyviojoje gyvenimo pusėje. Nes kai tau gerai, tu tiesiog tuo džiaugiesi ir kūryba šiek tiek atsitraukia. Bet kai ateina juodo zebro dryžio metas, kūryba gali būti tas trintukas, kuris padės tau išblukinti aplink tave susikaupusius juodulius.

Japonų post rock grupė Mono savo priešpaskutinio albumo antra puse “Rays of Darkness” ir paskutiniu albumu “Requiem to Hell” kaip reikiant nustebino savo gerbėjus — jie buvo įpratę prie nugludintų balalaikinių roko kompozicijų ir staiga Mono pradėjo gelti vienas už kitą aštresniais dūriais. Grupės lyderis Takaakira Goto vėliau paaiškino, kad toks dramatiškas skambesio pokytis buvo susijęs su jį užklupusia apatija ir noru viską “iškurti” velniop iš savęs, pabėgti nuo besiartinančios depresijos.

“The Station” tekstų autorius irgi iš savęs labai daug “iškuria”. Labai gerai yra tai, kad lyrika išbalansuoja tarp “saulė-pasauliško” banalumo ir hipsteriško įmantrumo, kai prasmė užleidžia vietą formai. Lengva nuskaityti žinutę apie jauno tėvo nerimą, ar jis bus geras tėvas savo dukrai. Arba apie sovietmečiu užaugusio ir bėgime dėl paviršutiniškų vertybių pavargusio japio įžvalgas dėl prie blizgučių pririštos kartos. Kartu labai paprasta suprasti, kad tai lietuvio kūrinys lietuviams. Pabandykit prasimušt į pasaulinius vandenis su albumo pavadinimu “Išsišakojusių takelių miestas”.

Tai jeigu čia viskas taip gerai, kodėl tada įvertinimas tik penki iksai iš dešimties? Ogi todėl, kad ties poezija viskas ir baigiasi. Na gerai, Gedimino Skyriaus iliustracijos irgi žavios, bet dar liko muzika ir vokalas. Jeigu atvirai, man atrodo, kad tokiems tekstams pasirinktas “Sielos” atlikėjų ir prodiuserių įrėminto lietuviško roko formatas yra pernelyg saugus. Bandau įsivaizduoti tuos pačius tekstus įvairiuose alternatyvaus roko arba elektronikos žanruose ir bet kuris pasirinkimas man atrodo įdomesnis. Viskas gerai čia su ta muzika, tiesiog tokiems išjaustiems žodžiams ir tokiam neužgrūdintai klaidžiojančiam vokalui ji yra pernelyg tvarkinga.

O dabar išjunkim nepažįstamą kūrėją ir pereikim prie Mykolo Katkaus. Žmonės turi įvairių svajonių ir vienas pasiekę, atlaisvina vietos kitoms. Akivaizdu, kad muzikalioje aplinkoje augusiam, puikų muzikinį skonį turinčiam ir dainuoti nevengiančiam verslininkui, albumas yra dar viena išpildyta svajonė. Juk lygiai taip pat galėjo išleisti poezijos knygą su iliustracijomis ir visais kitais tarpdisciplininiais reikaliukais — būtų buvę gal net geriau ir pelningiau, juk Knygų mugė ant nosies. Bet ne: vinilai, loftai…

Kaip svajonės išsipildymui, “Išsišakojusių takelių miestas” yra vykęs reikalas. Gražu žiūrėti, kaip Mykolas jį išsukinėja, pakeldamas albumo komunikaciją iki tokio lygio, kad jį galima drąsiai vadinti ne muzikos, o ryšių su visuomene albumu. Bet kai aktyvi komunikacija užsibaigs, turi likti turinys. Šiuo atveju bijau, kad to turinio nelabai liks.

Vėlgi — nesupraskit neteisingai. Daugeliui jaunų kūrėjų “The Station” starte yra ką įžvelgti ir iš ko pasimokyti. Bet čia ir užbaigsiu tuo, ką pastebėjau pradžioje — netikiu, kad šis albumas taps “The Station” grupės tolimesnio augimo platforma. Svajonės tam ir yra, kad įgyvendintum ir imtumeis naujų. Antram tokiam albumui, bent jau tekstų prasme, prireiktų dar krūvos naujų išgyvenimų, kurie taip lengvai nesusikaupia. O dar ta beprotiška gyvenimo skuba…

Apibendrinant, “The Station” yra įdomus eksperimentas apie tai, kaip įgyvendinti savo troškimus ir bent jau trumpam priversti visus apie tai kalbėti. Ir jeigu po metų kas nors apskritai prisimins tokį reiškinį, kaip “The Station”, šitas eksperimentas bus daugiau nei pavykęs.

The Station “Spotify” (beje, elektroninėse erdvėse jų albumas vadinasi kiek kitaip ir yra dar ilgesnis): https://play.spotify.com/album/2jsG2CSGOd8IJWweMhh8mV

The Station FB: https://www.facebook.com/thestation.lt/

Like what you read? Give Ghost Note a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.