Ištrauka iš Nigel Watts knygos “Meilės kelias”


Tą naktį Džalalas vaikščiodamas gatvėmis išgirdo rebapo ir nėjos garsus, plaukusius pro atvirą vieno namo langą. Kartu girdėjosi plojimas ir dainavimas.

Jis stovėjo kaip apkerėtas ir klausėsi fleitos čiurlenimo, stygų virpėjimo, balsų skadenimo.

— Mylimasis! — sušuko jis.

Džalalas pabeldė, tačiau niekas neišgirdo, tad jis pastūmėjo duris ir įėjo vidun.

Vestuvių puota buvo įsisiūbavusi. Džalalas pastvėrė nuo sienos žibintą ir ėmė tyrinėti kiekvieną veidą, ieškodamas pilkosios Šamso barzdos ir juodųjų jo akių. Šeimininkas imamo neatpažino. Jis pamanė, kad nepažįstamasis gali pridaryti bėdų ir ėmė grūsti šį pro duris, kol kažkas jį sustabdė.

— Efendi! — šūktelėjo pagaliau Džalalą atpažinęs šeimininkas. — Gal jūs išgėręs?

— Tikriausiai.

Šeimininkas pasilenkė prie pat Džalalo, kad užuostų kvapą. O Džalalas pastvėrė šeimininko galvą ir sušnabždėjo tiesiai į ausį:

— Aš girtas nuo meilės.

Vyriškis sumišęs atšoko nuo jo.

— Efendi, prašome prie mūsų stalo.

— Aš sotus, tad kam man maistas?

Kambaryje stojo tyla, šventinis šurmulys pritilo.

— Muzikantai, grokite ir dainuokite, kad galėčiau girdėti savo Mylimąjį jūsų balsuose! — paragino Džalalas.

Muzikantai dvejojo. Jie vos atpažino šį kančios išvagotą veidą. Nebuvo mokytojo rūbų ir turbano, karališkos laikysenos, ramios veido išraiškos. Čia stovėjo nepažįstamasis sulopytais drabužiais ir dervišo kepure, jo akys karščiavo, rankos virpėjo. Ir jis kvietė groti — imamas, kurio akivaizdoje tai buvo draudžiama. O Džalalas išsitraukė iš savo kišenės visas monetas ir apipylė muzikantus auksu, sidabru.

— Grokite, nes kitaip aš vėl galiu prabusti.

Šeimininkas linktelėjo muzikantams, ėmė plaukti melodija — iš pradžių nenoriai, tačiau garsai greitai įsišėlo — tarsi laužas nuo mažos kibirkštėlės. Vėl prasidėjo šurmulys, kylant muzikos bangai kartu aukštyn kilo ir Džalalo rankos. Iš pradžių lėtai, bet toliau vis greičiau jis sukosi aplinkui, jo rūbų skvernai susiliejo sūkuryje. Dabar jo rankos buvo išskėstos į šalis, atsuktas aukštyn dešinys delnas sėmė Dievo malonę, atkreiptas žemyn kairysis delnas — perdavinėjo ją žemei. Tie, kas stebėjo, matė, kaip virpėjo jo lūpos, kai jis tyliai kartojo Dievo vardą. Jis palenkė galvą į šoną, akis nuleido žemyn sukosi vis greičiau ir greičiau. Muzikantai užsidegė nuo jo ugnies ir taip pat ėmė groti greičiau; kudumu grojęs vyras mušė ritmą į taktą su Džalalo kojų šlepsėjimu į akmeninę aslą.

Kiti šokėjai sustojo ir įsmeigė į jį akis. Be jokios abejonės, jis tuoj grius arba praradęs pusiausvyrą trenksis į sieną. Tačiau ne — lengvai plevendamas Džalalas sukosi taip, kaip jį mokė Šamsas. Tai buvo sema, mistinis dervišų šokis, kurio kilmę gaubė paslaptis.

Su kiekvienu apsisukimu Džalalas dilo, nyko ir vietoje jo ėmė rastis kažkas kita, kažkas, kas nebebuvo kažkas. Jo kūno ašis, apie kurią jis sukosi, dabar tapo pasaulio centru. Visa, kas tikrai buvo išreikšta būtyje, — šis kambarys ir vis žmonės jame, Konija ir visi jos gyventojai, Anatolija ir šalys, esančios už jos ribų, ir tolimieji žemynai, kur gyveno žmonės, net nenutuokiantys apie šį tvankų kambarį, — skriejo aplinkui besisukančią figūrą kambario viduryje. Visa pasaulyje — dykumos ir kalnai, miškai ir brūzgynai, kiekvienas gyvis kiekvieno vandenyno dugne — tapo besisukančiomis šio sūkurio gijomis. Ir net patys tolimiausi, tik Dievo vaizduotei atsiveriantys horizontai, kur yra Saulė ir Mėnulis su visomis žvaigždėmis, regimieji ir neregimieji pasauliai, taip pat skriejo aplinkui šią vienintelę ašį. O jos viduryje nebuvo nieko kita, tik ramybė ir tuštuma Daugiau neegzistavo joks daiktas, tiktai pati būtis.

Jų imamo figūrai vis dar besisukant, ėmė rastis žodžiai, kūliais besiverčiantys vienas paskui kitą:

Ką man padarei?
Buvau asketas, laisvas nuo pasaulio,
dabar mano kojos kilnojasi prieš mano valią,
o kūnas sukasi nepaisydamas pats savęs.
Ir jeigu aš užkimšiu pirštais ausis,
muzika aidės dar garsiau.
Bandžiau paslėpti savo širdį,
tačiau radai ir pagrobei ją.
Ir dabar nieko iš manęs neliko —
tiktai ši nepaliaujamai besisukanti lėlė.
Show your support

Clapping shows how much you appreciated Giedrius Karaliunas’s story.