Dešrelių cechas

Mistinės biografijos, 1 dalis

- Dėmesio! Atsistokite, jūs, taip jūs, pone, — kretėdamas iš pasitenkinimo mosuoja pirštu valdybos narys posėdžių pakylos būdelėje. Jo kaklas dreba tarsi šviežiai išvirta šaltiena.

- Norėčiau iškilmingai pranešti, kad mūsų kompanijos darbuotojas Silvestras Nostalgijus, išdirbęs ceche jau 34-erius metus, yra pirmą kartą skelbiamas mėnesio darbuotoju! Paplokite jam!

Iliustracija: Malvina Stankutė, www.lookoknow.com

Aktų salė ošia. Girgžda sovietinės kėdės. Ant moterų galvų spyruokliuoja chemiškai sukrautos garbanos. Ant sienų žaidžia saulės zuikučiai, atsispindėję nuo sandėlio vadovo auksinio rankinio laikrodžio.

-Silvestrai, drąsiau, kur jūs ten įlindęs, pačiam gale… Taigi šiandien jūsų diena! Kur tai matyta! Mėnesio darbuotojas — po 34-erių metų! — klykauja valdybos narys tarsi Irena iš trečios pamainos, tik vietoje violetinės prijuostės — į visas puses skraido mėlynas kaklaraištis. Toks per ilgas ir negražus.

Silvestras pirštu pasitaiso akinius metaliniais rėmeliais, ranka perbraukia žilus plaukus. Atsikrenkščia ir atsistoja. Šalia susėdę kolegos nužvelgia jo žalias aksomines kelnes ir išskustą galvos šoną. „Nevykėlis“ — mano pirmoji eilė, tarsi susitarus. „Keistuolis“ — paantrina mintimis antroji eilė.

Visuomenės atmestasis, nepritapęs, jau 34-erius metus neradęs vietos ant šios žemelės paviršiaus — Silvestras. Kadaise mėgęs groti lūpine armonikėle dabar dirba pilnu etatu dešrelių kimšimo ceche, laisvalaikiu paskaito knygą. Kartais susitinka su draugais rokeriais bare „Kišenė“, ten alus ir dviejų eurų netraukia už bokalą. Duoda riešutėlių.

Silvestras nemano, kad jis nei keistuolis, nei nevykėlis. Jis nieko apie save nemano. Nuo tada, kai apie jį rašė Paupio laikraštis, jis nebeturi nieko, kas formuotų jo nuomonę. O rašė tik tiek, kad Silvestras gerai kuria poeziją. Klasikinis neprabudusio menininko pavyzdys. Toks, kokio dalelę visi pas save tikrai rastume.

- Silvestrai, drąsiau, va, turiu jums ir diplomą, galėsit pasikabinti ant sienos, ir butelaitį… — šypteli valdybos narys, kuriam nosis ne be reikalo paraudonijus.

Silvestras užbėga mediniais laipteliais ant pakylos, nedrąsiai atsistoja šalia valdybos nario. Į akis dėbso juodas mikrofonas.

- Silvestrai, prieš įteikiant apdovanojimą, tarkite keletą žodžių. Kas jums svarbiausia dirbant mūsų dešrelių kimšimo ceche? Kas jus inspiruoja kasdieniniam darbui? Kur slypi jūsų energija?

Silvestras atsikrenkščia ir pasilenkia arčiau mikrofono.

- Sveiki. Esu Olegas. Ir esu vegetaras.