Gydymas šalčiu — nuo užšaldytų seilių iki medicinos kriologijos

Gydymas šalčiu žinomas nuo neatmenamų laikų. Suskaudus ar sumušus, pakenktą vietą apdėdavo šaltame vandenyje sudrėkintu skuduru ar kempine. Vėliau atsiradus pirmosioms gydomosioms procedūroms medicinos srityje, šaltis, ledo pavidalu buvo skiriamas skausmui malšinti atveriant pūlinius, šalinant auglius ar amputuojant galūnes.

1772 m. pirmasis, pasiskelbęs atradęs azotą, yra Danielis Rezerfordas Džozefas Pristlis, Henris Kavendišas ir Karlas Vilhelmas Šelė apie šį elementą paskelbė beveik tuo pat metu. Pavadinimas „azotas“ susideda iš graikiško neiginio „a“ ir „zoe“ — gyvybė. Tokį pavadinimą sugalvojo A. L. Lavuazjė. Azotas sudaro apytiksliai 78 proc. oro, kuriuo mes kvėpuojame. Esant standartinei temperatūrai, azotas yra bespalvės, bekvapės, beskonės dujos. Jis yra netoksiškas ir chemiškai inertiškas, t. y. labai nereaktingas, ypač esant žemai temperatūrai. Azotas yra nedegus, malšina degimo procesus. Be to, jis sukelia asfikciją (dusulį), jeigu išstumia iš oro deguonį, reikalingą kvėpavimui. Atmosferos slėgyje azotas įgyja skystą būseną esant -196 °C.

1800 m. gydytojai onkologai sugalvojo užšaldyti seiles ir tokiu mišiniu veikti krūties ir gimdos kaklelio vėžines žaizdas bei navikus.

Medicinos kriologijos pradžia tikslingiausia laikyti tą istorinį momentą, kada buvo išrastas būdas azotą suskystinti ir naudoti kaip kriogeninį faktorių, siekiant paveikti šaldomąjį objektą ypač žema temperatūra. 1940 m. Veitcneris (Vokietija) paskelbė apie sėkmingą 325 odos onkologinių darinių šaldymą ir jų suardymą skystojo azoto garais ir angliarūgštės kristalais. Dar po dešimties metų, Alingtono novatoriškumo dėka, skystasis azotas jau įgavo visas teises būti pagrindiniu kriogeniniu agentu medicinos srityje. Labai svarbus veiksnys buvo kriozondų su vakuuminiu tarpu pagaminimas. 1960 m. Irvinga Kuperis ir Lii sukūrė pirmuosius labai precizinius instrumentus krioneurochirurginėms operacijoms atlikti Parkinsono ligos atvejais. Tai buvo pirmieji kriochirurgijos žingsniai už onkologinės kriochirurgijos ribų.

1964 m. įkuriama tarptautinė kriologų mokslinė bendrija, kurios dėka daugelio šalių šalčio metodo specialistai galėjo sisteminti darbo rezultatus ir keistis patirtimi atskirose medicinos srityse. 1968 m. pasirodo „Kriobiologijos“ žurnalas. Nuo 1974 m. Japonijoje periodiškai leidžiamas analogiškas žurnalas, kurį ilgus metus redagavo profesorius S. Sumida.

1970 m. JAV kriochirurgai Niilas ir Andersonas iš Mejo klinikų paskelbia daugiau nei 8 tūkstančių paliatyviai gydytų pacientų su įvairių organų ir sričių onkologine patologija rezultatus. 1977 m. įkuriama JAV kriochirurgų asociacija. Europa vėluoja 20 metų.

1980 m. pradeda naują medicininės kriologijos etapą, susijusį su fundamentaliais tyrimais, ypač žemų temperatūrų, taikomų visose medicinos srityse, pradedant gydomosios kosmetikos, dermatologijos ir baigiant plataus profilio medicinine kriologija onkologijoje. Pasitelkiant sonografinius ir temperatūrinės kontrolės naujausius pasiekimus, ypač žemų temperatūrų taikymas beveik ištrynė šio metodo kontraindikacijų ribas.

Pasak profesoriaus B. I. Alperovičiaus, kuris labai pla- čiai ir išsamiai aprašė Rusijos onkologinės kriologijos vystymąsi, šios srities medicinos pamatus Rusijoje padėjo du mokslininkai: klinicistas profesorius E. I. Kandelis ir vienas produktyviausių fizikų, akademikas A. I. Šalnikovas. Beveik tuo pačiu metu amerikietis Kuperis ir Rusijos atstovas E. Kandelis ypač žemas temperatūras pradėjo naudoti neurochirurgijoje. Nuo 1962 m. iki 1974 m. Rusijos kriospecialistai padėjo pagrindus tolesniems laimėjimams naudojant že mą temperatūrą visose medicinos srityse. 1968 m. — žemų temperatūrų panaudojimo pradžia oftalmologijoje. S. Fiodorovas, V. Šmeliova darė stiklakūnio krioekstrakcijas esant kataraktai, E. Egorova šaltį naudojo glaukomos atvejais. Po truputį neliko nei vienos srities, kurioje akių specialistai nebūtų naudoję kriogeninio metodo. 1969 metai tapo kriootolaringologinės kriochirurgijos atskaitos riba. Tobulėjo aparatai, sudėtingi tapo instrumentai, tobulėjo ir specialistai. P. Rudnia, L. Nikulina ir kt. tobulino instrumentus, siūlė naujas metodikas. 1968–1972 m. aktyviausiai reiškėsi onkourologijos specialistai, pritaikydami šaltį naikinant prostatos adenomas. Dar po dvejų metų ypač žemas temperatūras į kovą su gimdos kaklelio ikivėžinėmis būklėmis ir onkologiniais dariniais perėmė ir ginekologai (V. Griščenko). 1973 m. V. Fiodorovas ir G. Podoliak pradeda krioproktologijos erą. 1974 metus galima laikyti ir plačiausios kriochirurgijos pritaikymo eros pradžia — tai onkologija. E. Kandelis, V. Javorskij, N. Trapeznikovas įteisino ir medicininių tyrimų metu patvirtino ypač žemas temperatūras kaip vieną iš ateities priemonių visose onkologijos grandyse — nuo ikivėžinių iki paliatyviųjų veiksmų naikinant vietiš- kai augančius ar išplitusius navikus.

1987 m. Charkove B. Sandomirskij ir I. Isajevas šaltį panaudoja nudegimų atvejais. 2000-ieji metai lie ka istorijoje kaip dar viena papildoma priemonė žeminant skystojo azoto temperatūrą — D. Melnika pirmą kartą panaudoja kriozondus iš atmintį turinčio lydinio Nikelid-titano, pasižyminčio chladogendo akumuliatoriniu poveikiu.

1900 m. vis didesnį pritaikymą, naikinant ikivėžines ir vėžines žaizdas odoje, įgauna skystasis deguonis, azotas ir vandenilis. 1970 m. šaltis panaudojamas „tvardant“ širdies aritmiją, veikiant atvirą širdį. Vieni pirmųjų šioje srityje iniciatyvą parodė Kauno klinikų medikai, vadovaujami profesoriaus Jurgio Brėdikio. 1990 m. tą patį jau sugebėta atlikti specialiais zondais pasiekiant širdį pro odą.

„Reikalingiausių ateities specialybių dešimtukas“, — skaitome 2008 04 11 dieną paskelbtame viename Rusijos interneto puslapyje. Informacijos autoriai, remdamiesi Head Hunter kompanijos tyrimų išvadomis, kuri per keletą metų atliko labiausiai pageidautinų specialybių rinkos apž- valgą, teigia, kad artimiausią dešimtmetį, pradedant 2009-aisiais, populiariausios ir labiausiai pageidautinos bus šios specialybės: inžinerijos, chemijos, biologijos ir ekologijos.

Nanotechnologijų specialistų reikės kosmoso tyrinė- jimų, gamybinės technikos, maisto pramonės bei medicinos srityse. Pastarojoje pagrindinis dėmesys bus kreipiamas į žmogaus am- žiaus pailginimą. Toliau vardijamos tokios specialybės, kurių pavadinimai visai ne seniai keldavo ne tiek nuostabą, kiek nesusipratimą. Nors gydymas šalčiu medicinoje naudojamas kelias de- šimtis metų, bet kad ateities specialistu, net pačiu reikalingiausiu, būtų laikomas gydytojas-kriologas, mažai kas įsivaizdavo. O apie tokią specialybę kaip transterapeutas iš viso net nenutuokėme. Ateities specialybėms taip pat priskiriamos onkologodietologo, alkoholizmo specialisto, sonografo ir kt.

Kadangi mus domina medicinos kriologija ir ji yra artimiausio dešimtmečio pirmojo dešimtuko penketuke, trumpai apžvelgsime kriologiją ir išsiaiškinsime, kodėl pavadinimą „kriologija“ priskiriame medicinai.

Enciklopediniai duomenys. Kriologija — mokslas apie gamtos objektus ir procesus, esančius ir vykstančius viename iš atmosferos sluoksnių — kriosferoje. Kriologijos mokslas tiria vandens fizinius, cheminius ir mineraloginius pokyčius, vykstančius esant temperatūros režimams žemiau už- šalimo lygio, kitaip sakant, esant minusinei temperatū- rai. Kaip tik ši kriologijos dalis, panaudojant skystąjį azotą, sveikatos įstaigose prieš keletą dešimčių metų ir buvo „įteisinta“ kaip perspektyvi gydymo priemonė. Malonu pripažinti, jog daugiau nei prieš trisdešimt metų vieni iš naujųjų kriotechnologijų metodikų kūrėjų buvo Lietuvos onkologijos Galvos ir kaklo navikų chirurgijos skyriaus krioterapijos kabineto specialistai.

Kriochirurgas Juozas Prušinskas. Navikų profilaktikos centras „Apgamas“, apgamas@gmail.com
Show your support

Clapping shows how much you appreciated Apgamas’s story.