Įtartinai drąsūs išsireiškimai

Nepažįstamasis, su kuriuo kasdien prasilenkiu universiteto koridoriuose, paskaičiusi tavo kelionės įspūdžius, pirmiausia pagalvojau, kad visgi esi žavus, antra — kad šioje kelionėje savotiškai įgyvendinai tai, apie ką aš visad svajojau. Tad noriu pagirt už drąsą, kurios man visad trūksta. Seniai galvoju, kad esi įdomus, ir dabar noriu tai pasakyti. Toks įspūdis, kad tavy tiek visko daug, bet tas viskas tik labai retam žmogui atskleidžiamas. Paskaičius šiuos tavo užrašus, pagalvojau, kad esi panašus iš tų, Radausko žodžiais tariant, kuris yra ,,vienas, bet ne vienišas’’. Galbūt tuo tu man ir atrodai įdomus, o galbūt aš labai klystu, ne tik susidarydama tokį įspūdį apie tave, bet ir galvodama, kad yra kažkokių panašumų tarp mudviejų. Kodėl visą tai čia rašau? Neklausk, nežinau… Tiesiog, žinai, būna žmonių, kuriuos matydamas jauti norą su jais pasikalbėti, nujauti, kad turit nemažai bendra ir kurie atrodo tarsi savi, bet rasti drąsos tuo savumu pasidalinti — neužtenka. Nesuprask neteisingai. Rašydama čia nieko nesiekiu, tiesiog norėjau pasakyti ką galvoju. Ir nusprendžiau, kad visgi geriau pasakysiu tai, nei suteiksiu malonumo kaltei, kuri mane užpultų, jei to nepadaryčiau. Tad gražaus tau vakaro.