
Prieš keletą metų girdėjau tokį pasakojimą apie vieną dvasininką ir jo bičiulį, kuris buvo aktorius. Aktorius pritraukdavo didžiules minias žiūrovų, tuo tarpu dvasininkas pamokslaudavo vos saujelei žmonių bažnyčioje. Kartą neiškentęs jis pasiteiravo bičiulio: „Sakyk, kaip tau pavyksta pritraukti tokios galybės žmonių dėmesį, o man neišeina? Juk tavo nuo scenos sakomi žodžiai — pramanai, tuo tarpu iš klausyklos skambantys žodžiai — gryna, nekintanti tiesa.“ Aktoriaus atsakymas buvo gana paprastas: „Aš tuos pramanus pateikiu labai įtikinamai — taip, lyg jie būtų tiesa. O tu, matyt, tiesą skelbti taip, lyg ji būtų fikcija.“ Bijau, kad mes, krikščionys, pernelyg dažnai sudarome įspūdį, kad mūsų skelbiama tiesa tarsi netikra — aplinkiniams sunku patikėti dėl mūsų gyvensenos ypatumų arba atsidavimo Viešpaties mokymui stokos.
Dienos malda
Viešpatie Jėzau, mielu noru pavedu savo gyvenimą į Tavo rankas, kad kiti žinotų, jog Gelbėtojas, kurį myliu ir kuriam tarnauju, yra tiesa.