Apie dirbtinį intelektą iš istorinės perspektyvos su pamąstymu apie netolimą ateitį

Dirbtinis intelektas (DI) yra skėtinis terminas, paliekantis daug erdvės vaizduotei ir mėgėjiškai interpretacijai. Aš jau nekalbu, kad lietuvių kalboje šis terminas buvo dar ir nemokšiškai iškraipytas — intelligence yra kur kas daugiau nei intelektas, kuriam anglai turi atskirą žodį intellect ir būtų jį panaudoję, bet jis yra per siauras.

Jei filmuose DI yra visagalis, tai realybėje kol kas turime tik “silpnąjį” DI (weak AI), kuris yra eilinė kompiuterio programa, sugebanti analizuoti tam tikros rūšies duomenis (tekstą, vaizdus, etc.), aptikti dėsningumus ir pateikti apie tai susistemintas įžvalgas. Silpnasis DI, pavyzdžiui, gali sekti vartotojo interneto naršymo įpročius ir pagal tai siūlyti įsigyti vieną ar kitą prekę. Arba gali stebėti žmogaus fizinį aktyvumą ir dalinti sveikos gyvensenos patarimus.

Tikrasis arba “stiprusis” DI turėtų būti sąmoningas ir iš tiesų universaliai “mąstantis” nebiologinės kilmės protas. Deja, per paskutinius 50 metų šia kryptimi mokslui nieko apčiuopiamo nepavyko nuveikti dėl vienos paprastos priežasties: niekas neturi žalio supratimo, kaip iš tiesų veikia biologinis protas. Aiškėja viena — jis visai nepanašus į skaitmeninį kompiuterį, kaip buvome įpratinti manyti paskutinius 60 metų, ir todėl neturėtų būti su juo lyginamas.

DI ekspertas George Zarkadakis suskaičiavo, kad per paskutinius keletą tūkstančių metų žmogaus protą ir sąmonę apibūdinanti metafora spėjo pasikeisti 6 (!) kartus (čia ir toliau “protu” vadinu intelekto ir sielos-psichės junginį su visu — sąmoningu ir nesąmoningu — turiniu). Ankstyviausioji proto metafora buvo “dvasia”. Senajame Testamente skelbiama, kad Dievas nulipdė žmogų iš molio ir įpūtė jam dvasią.

Antroji, humoralinė metafora

Maždaug nuo III a.p.K., kai buvo įsisavinti hidraulikos principai, nusistovėjo “modernesnė” teorija, pagal kurią žmogaus protas, esą, yra kūne vykstančių hidraulinių procesų (kraujo ir kitų skysčių apytakos) išdava. Ši antroji — humoralinė — metafora išsilaikė gerus 1600 metų iki buvo ištobulinti mechaniniai spyruokliniai mechanizmai.

Tuomet XVIa. pasirodė René Descartes ir autoritetingai pareiškė, kad žmonės yra tiesiog gudriai sukonstruoti mechanizmai, o žmogaus protas yra mechaninės prigimties — nelyg sudėtingas mechaninis laikrodis. Mechaninė metafora buvo trečioji ir tuo metu moderniausia.

Vėlėsni chemijos ir elektromagnetizmo atradimai proto metaforai suteikė elektrocheminio mechanizmo turinį, o XIX a. atradus radio bangas, proto veikimo principą aiškinanti metafora keitėsi penktąjį kartą — vokiečių fizikas Hermann von Helmholtz smegenis palygino su telegrafo aparatu.

Galiausiai, praėjusio amžiaus viduryje sulig kompiuterių atsiradimu proto metafora keitėsi šeštąjį — kol kas paskutinį — kartą, įgaudama „proto kaip kompiuterio“ pavidalą. Savaime suprantama, neturime jokios objektyvios priežasties manyti, kad ši metafora yra paskutinė.

Vis dėlto, net ir siaurasis DI gali būti naudingas savo sugebėjimu greitai analizuoti didelius kiekius duomenų ir aptikti įvairius dėsningumus. Deja, kaip ir bet kuri kita technologija, DI turi tamsiąją pusę, pasireiškiančią per privatumo praradimą. Jei norite, kad jūsų išmanusis telefonas išvykstant iš darbo automatiškai perspėtų apie kamštį kelyje į namus, turite leisti sekti jūsų buvimo vietą ir keliavimo įpročius. Atsiranda rizika, kad šie duomenys paklius į nepageidaujamas rankas ir bus panaudoti prieš jus. Pavyzdžiui, draudimo bendrovė su DI pagalba gali išanalizuoti duomenis apie klientų sveikatą ir gyvenimo būdą, o tada selektyviai padidinti draudimo poliso kainą tiems, kuriuos DI priskyrė „rizikos“ grupei.

Šiuolaikinis DI nėra kūrybiškas, nors taip gali ir nepasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk esame girdėję apie sėkmingus DI „kūrybinius“ bandymus žurnalistikoje, kai skaitytojas nesugeba atskirti DI sukurpto teksto nuo gyvo žmogus parašyto. Vis dėlto, tai nėra tikroji kūryba, o tik miklus žmonių rašytų tekstų stilistikos pamėgdžiojimas, t.y. imitacija, formos plagiatas. Mados pasaulyje šiuolaikinis DI galėtų „sublizgėti“ nebent kaip produktyvus stilistas-plagiatorius, perkonstruojantis kitų autorių idėjas. Gi tikrajam kūrybiškumui reikia „stipriojo“ DI, kurio horizonte nesimato. Tuo noriu pasakyti, kad visiems kūrybinių profesijų atstovams nėra ko jaudintis — jiems artimiausiu metu neteks konkuruoti su DI. Antra vertus, masiniam vartotojui DI sukurtos „klastotės“ ir tinka, ir patinka, tačiau ši problema egzistavo visais laikais — originalūs dizaino produktai juk ir iki DI buvo kopijuojami bei klastojami, o žmonės juos noriai pirkdavo.