Revoliucija yra moteris
Libane 2019 metų spalio 17 dieną prasidėjusiame revoliuciniame judėjime svarbų vaidmenį nuo pat pradžių atliko moterys. Dėl to atsirado šūkis — Revoliucija yra moteris.
Pirmoji ikoniška judėjimo veikėja iš kojos spyrė vieno iš ministrų apsauginiam. Jos atvaizdas įkvėpė grafičius, plito socialiniuose tinkluose. Eigoje atsirado vis naujų herojų. Jų, drąsiai stovinčių prieš vyriausybės pajėgas, vaizdai greitai plito tvirtindami moterų stiprybę ir ryžtą.
Moterys itin aktyviai organizavo maršus, propagavo taikius protestus. Sako, kad pirmomis naktimis smurtinius susidūrimus tarp demonstrantų ir policijos sustabdė į gyvą grandinę sustojusios moterys. Kita vertus, teko sutikti ir drąsiai susidūrimuose dalyvaujančių moterų ir jaunų merginų. Skirtingos moterys pasitelkia skirtingas strategijas. Vienos ryžtasi konfrontacijai, kitos skleidžia taikos naratyvą. Motinos pasitelkia savo įtakingą vaidmenį visuomenėje: po susidūrimo tarp dviejų Beiruto rajonų, motinos surengė savo maršą, sakydamos, kad neleis kurstyti nesantaikos tarp bendruomenių.
Kai kurios moterys dalyvauja demonstracijose siekdamos bendrų revoliucijos tikslų, o moterų teises laiko antrinėmis, kitos naudojasi proga būtent moterų teisių klausimams iškelti. Keliama smurto prieš moteris problema, bendros lygybės reikalavimai. Vienas svarbesnių klausimų — galimybė perduoti pilietybę. Šiuo metu Libane tai gali daryti tik vyrai. Moterų, ištekančių už užsieniečių, vyrai ir vaikai lieka be Libano pilietybės. Iš dalies tai susiję su noru išlaikyti konfesijų balansą. Šiuo metu Libanas valdomas konsociacinės demokratijos arba galios pasidalinimo tarp konfesijų principu: proporciniu principu atstovaujama krikščionimas maronitams, katalikams, sunitams, šiitams ir t.t. Iš visų tokių konfesijų net 18. Taigi, pavyzdžiui, Palestinos pabėgėliams įgijus Libano pilietybę, pasikeistų konfesijų balansas. Protestų teritorijoje savo palapinę pasistatė ir su šiuo klausimu dirbanti organizacija „Mano pilietybė, mano orumas“.
Asmens statuso klausimai Libane apskritai yra religijų, o ne konstitucijos jurisdikcijoje. T.y. skyrybų, paveldėjimo, vaikų globos klausimais kreipiamasi į savo religinės bendruomenės lyderius. Nėra civilinės santuokos galimybių, o kartu galimybės tuoktis skirtingų religijų atstovams. Ką gi daro libaniečiai, jei visgi nori tuoktis su kitatikiu? Tuokiasi Kipre ar kituose užsienio šalyse. Jų vestuvės sudaro atskirą industrijos nišą.
Reikalavimas atsisakyti dabartinės galios pasidalinimo sistemos arba sektarianizmo plačiai paplitęs ne tik tarp moterų, bet tarp demonstrantų apskritai. Ši sistema laikoma korumpuota, išnaudojama ilgus metus valdžioje esančių politikų, kurstančių nesantaika tarp religinių bendruomenių savo naudai. Todėl daugelis tiki, kad įgyvendinus šį reikalavimą moterų teisių klausimas išsispręs automatiškai. Visgi greičiausiai svarbu šį klausimą kelti atskirai, kad moterų vieta visuomenėje neliktų antrine problema.
