Giesmės ir klaidos

1933 metų sausio 30 dieną genialus poetas Ezra Paundas (Ezra Pound) susitiko su žmogumi, kurį jis tuo metu garbino ir laikė lygiu pačiam Tomui Džefersonui (Thomas Jefferson). Tas žmogus buvo Il Duce — Benitas Musolinis (Benito Mussolini).

Trumpas, vos akimirksnį trukęs susitikimas buvo lemtingas — jis visam laikui pakeitė Paundo gyvenimą, uždėjo jam gėdos žymę, sužlugdė, bet tas krytis tapo ir vienų geriausių moderniosios poezijos tekstų atsiradimo priežastimi.

Ezra Paundas Italijoje. Rašo ugningus fašizmą aukštinančius straipsnius.

E. Paundas Italijoje gyveno nuo 1924-ųjų. Tais metais jis iš Paryžiaus persikėlė į 15000 gyventojų turintį Rapalo miestą. Manoma, kad Musoliniu poetas susidomėjo per savo meilužę, amerikietę smuikininkę Olgą Rudž (Olga Rudge). Ji 1927 m. koncertavo Musolinio namuose, pasakojo dučei apie Paundą, rodė jam jo eiles ir savo ruožtu pasakojo Paundui apie Musolinį. Tuomet E. Paundui ir šovė į galvą idėja padaryti Musolinį avangardinio meno globėju ir rėmėju.

Olga Rudž

Poeto kelias fašizmo link jau buvo prasidėjęs. Paundas tikėjo, kad I-ojo Pasaulinio karo priežastis — kapitalizmo finansavimas, o tikrasis kelias į reformas ir tikrasis Italijos (o gal net visos Europos) išsigelbėjimas — Musolinis. Jis rašė jam, netgi ragino paskirti jį (Paundą) Musolinio kultūros programos įgyvendintoju.

Į asmeninę audienciją su Musoliniu, vykusią Venecijos rūmuose Romoje, Paundas atsinešė ne tik savo „XXX Cantos“ egzempliorių, bet ir 18 punktų turintį socialinio kreditavimo ir ekonominių reformų projektą. Projektu Musolinis visiškai nesusidomėjo, o apie poeziją atsiliepė taip: “Ma questo è divertente” (maždaug: kokie įdomūs, nuotaikingi eilėraščiai).

Nepaisant to, audiencija padarė Paundui įspūdį. Savo Canto XLI jis rašo: “’Ma questo’ / said the boss, ‘è divertente.’” Be to, jis pats vėliau sakė, kad „ niekas taip greit NESUVOKĖ mano idėjų, kaip bosas“.

Pasak dr. Izoldos Gabrielės Geniušienės, Paundas „ypač niršo ant savo šalies po 1933 metų, manydamas, kad Amerikos vyriausybė kalta dėl ekonominės depresijos. Jis buvo prisirankiojęs įvairių ekonominių teorijų, rėmė Duglasą, propagavo jo visuotinio kredito teoriją; jam buvo nepriimtinas Keynsas. Poundas baisiausiai nekentė to sluoksnio, kurį jis vėliau pavadino “usura”, t.y. bankininkų, tų, kurie iš pinigų daro pinigus. Ir savo “Cantos” jis kalba apie “usurą”. Pinigų darymą iš laiko, lupikavimą Poundas priskyrė daugiausia žydams — iš čia ir jo antisemitizmas. Taip pat jis buvo karštas antiruzveltininkas; 1939 m. jis važiavo į Ameriką, tikėdamasis įkalbėti Rooseveltą nesivelti į karą. Po Pirmojo pasaulinio karo Poundas buvo pacifistas. O prieš Antrąjį jis manė, kad Amerika neturi veltis į jokį karą, jai nėra ko lįsti į Europą. Žinoma, Rooseveltas Poundo nepriėmė. Paskui Poundas kaltino ne Italiją, užpuolusią Abisiniją, o visą Vakarų pasaulį.“ (cituota iš šio tikrai įdomaus interviu apie Paundą: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111017003823/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2909&kas=straipsnis&st_id=525)

Poetas Džeimsas Lolinas ir Ezra Paundas kalnuose prie Rapalo miesto Italijoje, 1937 m.

1939 metų birželį E. Paundas pradeda rašyti straipsnius į antisemitinius Italijos laikraščius. Laiške poetui Džeimsui Lolinui (James Laughlin) išvadina Ruzveltą „žydijos atstovu“ ir pasirašo laišką „Heil Hitler“. Rašo ir į britų fašisto Osvaldo Moslio (Oswald Mosley) laikraštapalaikį „Action“.

1935 m. E. Paundui pagaliau pavyko įtikinti Romos radiją leisti jam transliuoti savo laidas. Įtikinėjimas užtruko, pasak Paundo, apie porą metų, nes Italijos valdžia juo nepasitikėjo, manė, kad jis yra dvigubas agentas. Nuo 1940 m. jis eteryje pasirodydavo reguliariai, kas savaitę ir už laidą gaudavo apie 17 dolerių.

Į eterį buvo paleista apie 100 poeto laidų — dažniausiai ugningų, nerišlių ir pagiežingų monologų apie ekonomiką, žydų sąmokslą, niekšą Ruzveltą, poeziją ir kinų filosofiją. Jo sąmonėje į nuodingas medžiagas jungėsi viskas su viskuo.

Šių laidų buvo, be abejo, buvo klausomasi JAV (tuo rūpinosi Prinstono universitete įsikūrusi Užsienio transliacijų klausymosi tarnyba). Nieko nuostabaus, kad 1943 m. liepą jis už akių buvo nuteistas už tėvynės išdavystę.

Suimto Ezros nuotrauka

Paundo radijo karjera tęsėsi iki 1945 metų balandžio. 1945 m. gegužę jis pasidavė amerikiečiams, buvo suimtas ir patalpintas JAV armijos sulaikytųjų stovykloje netoli Pizos. Su Paundu buvo elgiamasi negailestingai: jis buvo įkalintas ankštame geležiniame narve lauke, kurį naktį nutvieksdavo prožektoriai. Jis keletą savaičių praleido kepinamas saulės ir merkiamas lietaus, kartais netekdavo sąmonės. Poetas beveik palūžo, išseko psichiškai ir fiziškai, ir buvo perkeltas į geresnes sąlygas. Tada ir parašė savo „The Pisan Cantos“, kurios buvo išleistos 1948 m. ir už kurias jis pelnė Bolingeno premiją.

Viename iš šių narvų buvo laikomas Ezra Paundas.

„Poundas niekada nieko nepripažino — išskyrus keletą momentų, pavyzdžiui, kai visai senas kalbėjo su A. Ginsburgu. Po karo jam grėsė mirties bausmė (prisiminkim — Petainas buvo įkalintas, kiti prancūzų kolaborantai — pakarti, senukas Paulas Morratas paskutinius septynerius metus praleido kalėjime ir t.t.). Kai Poundą atvežė į Ameriką, daugelis jį vadino kolaborantu, nors niekas tų jo kalbų per radiją nebuvo girdėjęs (išskyrus Amerikos saugumo tarnybą). Poundo draugai poetai, kai kurie teisininkai visaip stengėsi jį išgelbėti. Jam buvo paskirta medicininė ekspertizė, psichiatrų nuomonės išsiskyrė, bet vis dėlto Poundas pripažintas nepakaltinamu. Taip jis pateko į Šv.Elžbietos ligoninę. Bet niekada nieko neatsisakė.

Be kitų žmonių, jį lankydavo ir toks Casparas, susijęs su kukluksklanu, profašistinių pažiūrų, — Poundas jį priimdavo kaip sūnų. Į Poundo ligoninę ateidavo poetų, kritikų, mokslininkų, jo draugų: Th.Wilder, C.Aiken, Catrhyn Porter, Elisabeth Bishop, Archibald MacLeish, Robert Lowel… Jį gynė Hemingway`us, nors jų pažiūros buvo diametraliai priešingos; jį gynė vaikystės draugas W. C. Williamsas — kai Poundas buvo susidėjęs su fašistais, Williamsas negalėjo jo pakęsti, sakė: “Negi jis nežino, ką jie daro koncentracijos stovyklose?”

Richardas Avedonas, Ezra Paundas, 1958 m.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad jei Poundas būtų gyvenęs ne Italijoje, o Vokietijoje ir matęs visas baisybes, nebūtų taip elgęsis. Man ypač didelį įspūdį padarė amerikiečių poetai Archibaldas MacLeishas ir E.E.Cummingsas, kuris susipažino su Poundu Paryžiuje. Pastarasis yra pasakęs šventus žodžius: “Kiekviena šalis istorijos kontekste vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su savo rašytojais, menininkais, filosofais ir mokytojais, todėl Amerika turi paleisti Poundą, nes jis yra didis rašytojas, kuris anglų kalbai nusipelnė kaip maža kas”.

A.MacLeishas, teisininkas, savo karjeros pradžioje skaitęs politinės teisės paskaitas Harvardo universitete, paskui ėmęs rašyti, gavęs dvi Pulitzerio premijas už poeziją ir vieną už dramas, karo metu dirbęs valstybės sekretoriaus padėjėju, t.y. Poundo nekenčiamo Roosevelto žmogus, naudodamasis savo ryšiais, darė viską, kad išlaisvintų Poundą. Pagaliau šis buvo paleistas su sąlyga, jei išvyks iš Amerikos. Pasiekęs Italijos žemę po trylikos metų, praleistų psichiatrinėje ligoninėje, nuo laivo denio Poundas fašistiškai pasisveikino ištiesęs ranką — toks buvo užsispyręs. Pas jį ir Italijoje ateidavo daug poetų, tarp jų ir Alenas Ginsburgas, žydas. Tik prieš mirtį, bent jau Ginsburgas taip tvirtina, Poundas pasakęs: “Šitiek gyvenimo sugaišau, užsiimdamas tuo niekam nereikalingu provincialiu [jis pasakė: provincialiu] antisemitizmu”. (ilga cit. iš interviu su dr. Izolda Gabriele Geniušiene).

Iš dalies, Paundas taip pat buvo karo auka. Tik jis pergyveno beveik visus savo bendraamžius literatus ir menininkus. Jis mirė 1972 m., Venecijoje, sulaukęs aštuoniasdešimt septynerių. Paskutiniaisiais gyvenimo metais nebesikalbėjo su niekuo.

Ezra Paundas Venecijoje, 1964 m. David Lees nuotrauka.