Pirmas mėnesis kitame pasaulio krašte . Kanada, Vankuveris

Marta Cern
Aug 2, 2016 · 5 min read

Dar prieš pusantro mėnesio ėjau į darbą, turėjau savo stalą, gerai pažįstamus kolegas ir stabilias pajamas kiekvieną mėnesį. Gyvenau komfortiškai, o galbūt labiau tiktų žodis — patogiai. Tikrai nereikėjo dėl nieko sukti galvos. Nebent, kaip gyventi dar geriau, nes gyvenau tam tikra prasme tikrai gerai.

Tačiau dalis manęs gyveno ir ne taip gerai, viduje pradėjau jausti nepaliaujama nepasitenkinimą. Sėdimas darbas, monotonija ir nuolatinis, tas pats maršrutas iš namų į darbą jau buvau visiškai skersai gerklės (tikrai neperdedu). Žinoma, galbūt paprastesnis variantas būtų buvęs tiesiog pakeisti darbą, šiek tiek profesinę sritį ir toliau mėginti lipti karjeros laiptais. Kad ir kaip būtų, nusprendžiau imtis kito siužeto — išeiti iš darbo, susikrauti lagaminą ir su antrąją puse išvykti pakeliauti ir pagyventi kitur. Šiuo atveju Kanadoje, Vankuveryje. Nes kada, jei ne dabar? Ir kam rinktis patį lengviausią kelią?

Žinau, kad po dar kelių metų tai padaryti būtų laaaabai sunku. Su metais vis atsiranda daugiau poreikių, noro turėti gražius namus, noro turėti dar kažką. Noro turėti katiną, kurio tikrai negalėčiau taip paprastai palikti. Norai auga, o nutrūgalviškumas mažėja. Tad tikiuosi ši kelionė neleis užmigti ant patogaus gyvenimo maršruto.

Geriausia draugų dovana — trispalvė.

Pamenu, kad kai kroviausi lagaminą, tik tuomet iš ties supratau kas vyksta, kad tikrai jau greitai manęs čia nebus. Viduje jaučiau ir ramybę, ir nerimą. Nežinojau, kas manęs laukia šioje Atlanto pusėje. Daugelis norėjo, kad tiek aš, tiek Paulius turėtume atsakymus — ką veiksime, kur gyvensime, ką dirbsime… Jų nebuvo, o ir dabar atsakymai nėra užtikrinti. Vis dar egzistuoja nežinomybė ką veiksi rytoj ar kitą pirmadienį. Čia dažniausiai susiduria dvi pusės viduje, viena džiaugiasi, kad nėra tos pačios dainelės, nuolatinio plano nuo 9 iki 18 val. Kita jaučia šiek tiek nerimo, nes čia nėra namų, čia nėra statuso, čia nėra tavo patirties. Viską, ką turi Lietuvoje, čia praktiškai neegzistuoja. Nesupraskite manęs netinkamai, aš nesijaučiu blogai. Tiesą sakant jaučiuosi labiausia gyva per pastaruosius metus.

Šį mėnesį apėjome kojomis Vankuverio centrą, kuris stebina savo kontrastu — prabangios mašinos ir šalia gulintys benamiai. Čia benamiai kitokie nei Lietuvoje. Sakyčiau labiau gyvenimo būdo pasirinkimas, yra tekę girdėti tokių pasakojimų, kaip iš kitų miestų benamiams tiesiog nuperka vienpusį bilietą į Vankuverį. Nežinau kiek tame tiesos, bet tikiu, jog jos yra. Jei kada nors norėsite būti benamiais — geriausia vieta tai daryti Vankuveris.

Dalyvavimo žygyje į kalnus, aplankėme kelias gamtos vietas arčiau miesto, supratome kur labiausiai apsimoka pirkti maistą, išmokome ieškoti darbo, ragavome vietinio alaus, susipažinome su ne viena lietuvių pora su kardinaliai skirtingomis istorijomis, įdegėme, važinėjome dviračiais, nueidavome per dieną bent 10 km., netikėtai radome butą, craiglist’as tapo mūsų viena lankomiausių svetainių. O gal svarbiausia — jog išties mažai išgyvenome rūškanos nuotaikos gatvėse. Kanadiečiai super mandagūs ir malonūs. Ir nors negalima to taikyti kiekvienam iki vieno, tačiau šis stereotipas kuo puikiausiai jiems tinka.

Galiu kol kas pasakyti, jog tai geriausias mano žingsnis ir pasirinkimas. Nesvarbu ar tai trūks vos kelis mėnesius ar visus metus — tas žengimas toliau nuo namų ir gerai pažįstamų Vilniaus gatvių, suteikia be galo daug peno saviugdai, savęs paieškai ir supratimui — kur tikrosios mano komforto zonos ribos. O kartu ir galutiniam supratimui, kad Vilnius puikus miestas gyvenimui (nesigilinant į kitas Lietuvos problemas ir provinciją).

Apie atskiras sritis, kas čia kitaip, kas taip pat, kas balta, o kas juoda papasakosiu dalimis. Nes mintys ir patirtys dar nesibaigia, o kiekviena jų kartais verta atskiro puslapio.

Kas tikrai bendra — laikas bėga taip pat greitai, kaip ir Lietuvoje.

Trumpiausias atsakymas ką aš čia veikiu: gyvenimas tik vienas ir gaila neišnaudoti visų jo galimybių ir suteikiamų iššūkių. Prieš ketverius metus praleidau vasarą Amerikoje ir nuo to laiko norėjau dar kartą pagyventi kitur.

Marta Cern

Written by

Between creativity and rationality.