Keliautojų stereotipai

Where are you from? Klausia manęs azijietiškų bruožų vyriškis viešbučio vestibiulyje.

I am from Lithuania. Atsakau. Ir prasideda.

Ukrainia?

No, L I T H U A N I A. It’s a small country between Poland and Russia. Pakartoju lėčiau ir paaiškinu detaliau.

Oh, understand. Did you talk russian in Lithuania?

No, we talk lithuanian language. But a lot of Lithuanian people can speak russian. Paaiškinu.

Do you drink Vodka? Panašu naujasis pažįstamas stengiasi demonstruoti puikias žinias apie mano šalies kultūrą…

No, i don’t. I like beer and wine…

Šalys, kultūros, žmonės, tradicijos, kiek mes kartais nedaug žinome apie tai. Šio trumpo dialogo kontekstas atskleidžia, kaip kartais susikuriame stereotipus apie vieną ar kitą šalį ir žmones, kokie jie, apie jų pomėgius, tradicijas. Ir taip įdomu paklausyti ir išgirsti iš kitų, kuriems esame toli toli, Europa, tai tik Vokietija ir Prancūzija, kuriems vakarai, tai Amerika, viskas svetima ir greičiausiai keista. Kuriems Lietuva, tai Rusija, kurioje kalbama rusiškai ir geriama Vodka. Reikia matyti, kaip išsipučia jų akys, kai pasakoji apie žiemą ir sniegą, kad kartais būna -10 ir -20 laipsnių šalčio. Keisti žmonės ten gyvena. Įdomiais pomėgiais, tradicijomis. Ir akys kažkokios keistos, didelės labai…


Kalbant apie kultūrą ją suprantame, kaip visumą apimančią žinias, tikėjimą, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, įpročius, kuriuos įgyja žmogus, kaip visuomenės narys. Tai nepaprastai įdomi tema, neišsemiama, kurią galima tyrinėti ir niekada nebaigti.

Amerikiečiai.

Sakoma amerikietį pirma išgirsi, o tik paskui pamatysi. Taip, tikrai tiesos tame yra. Jie kalba garsiai. Jaučiasi visiškai komfortabiliai pilname restorane žmonių kalbėdami taip, kad visi visi aplink girdės. Visą gyvenimo istoriją, kelionės nuotykius be menkiausių pastangų. Jie tokie ir patys tai žino. Juokiasi ir sako, na taip, mes kalbame garsiai, bet tik dėl to, kad mums labai patinka bendrauti. Mes esame labai socialūs. Pamenu dar Nepale, Himalajų žygio metu, kaimeliuose, kuriuose apsistoji nakčiai sutinki ir kitų grupių turistus. Laukas, aplink kalnai, didelė teritorija, kas kur šnekučiuojasi, džiaugiasi kalnų magija, ramybe aplink ir štai atsiranda viena moteris, kuri stipresnė, tiksliau jos balsas, stipresnis už galingiausias pasaulio viršūnes… Vėliau taip nutikdavo, kad vis susitikdavome kitose stovyklose ir taip, dar jos nematyti, bet jau girdi. Taip niekur ir nepabėgome iki pat galo, ji vis pasivydavo mus. Dar ir greita, ne tik skardžiabalsė. Nebėra toks gyvas stereotipas apie nutukusius ir storus amerikiečius. Taip yra tokių, bet tie laikai jau truputį praeitį, nes dabar Amerika pamišusi dėl sveiko maisto ir sporto. Tailande sutikau vieną amerikietę, rieboką ir labai fainą, daug ir garsiai šnekančią, pietums pusryčiams ir vakarienei — burgeris. Pati prasitarė. ,,Mano organizmas netoleruoja vietinio tailandietiško maisto”, paaiškina tarytum pasiteisindama. Belieka tik pasidžiaugti, kad cepelinų čia nėra, o tai ir mano organizmas pradėtų netoleruoti…

Kinai.

Tai galėtų būti labai populiari tema. Apie šios šalies keliautojus stereotipų nepaprastai daug. O kaip gi, kinai sudaro apie 20 % viso pasaulio gyventojų, o šalis pirma pasaulyje pagal gyventojų skaičių. O kiek jų dar išsibarstę… Dar anksčiau buvau girdėjusi įvairių istorijų, bet reikia pamatyti, kad įsitikinti. Pirmiausia krenta į akis nuolatinis fotografavimas visko kas yra aplink. Asmenukės, ką ir besakyti, aišku taip! Kartą negalėjau patikėti, kai pakėlusi galvą pamačiau prieš save nukreiptą telefoną?! Situacija tokia, sakykime, keista, kad net nesusigaudai ką reiktų pasakyti… Matyt žvilgsnis buvo išraiškingas, nusišypsojo ir nuėjo… Taip ir likau susimąsčiusi: išsimurzinau su šokoladiniais ledais? Šortai suplyšo per užpakalį? Atrodau didelė, aukšta, stora? O gal šiaip egzotiška baltaaodė…? O kartą buvo taip, įsivaizduokite: pliažas, guliu, skaitau, aplink makaluojasi jaunos merginos, fotografuoja viena kitą, visai per metrą nuo manęs, nors vietos aplink užtektinai. Jos taip įsijautusios, kad viena jų begaudydama geresnį kampą, atbulomis tiesiai ant manęs užsirioglino. Ne truputį, bet normalei, mažomis kojytėmis ir visu smėliu! Tada jau supykau. Šiaip tai pliaže nelabai sutiksi, nebent su skėčiais ir ilgomis rankovėmis rūbais. Dar kinai mėgsta nepaisyti kitų, visai normalu sustoti vidurį gatvės, ar praėjimo, fotografuotis, nežiūrint, kad pastojo kelią kitiems. Restorane kinų stalas paprastai atrodo, kaip po karo, pritrupinta, mėtosi maisto likučiai. Aišku, tai ne norma, kad visi tie, 1 396 075 489 Kinijos gyventojų taip elgiasi. O, kaip jie čepsi! Ir taip gardžiuojasi maistu visi dideli ir maži. Sakoma, kad tai gero tono ženklas rodantis, kad maistas patiko, buvo skanu… Nereikia sėdėti prie vieno stalo, kad girdėtum. Šiaip dar kinai nustemba, kai prekių ar paslaugų aprašymai neišversti į jų kalbą, kai restoranas neturi atskiro meniu, jiems suprantamo…?! Stovėjau eilėje SPA prieš kinę, tai ji dirbančiai tailandietei besistengiančiai bendrauti su ja angliškai bandė pasakyti: can you talk chinese… Bet man patinka kinių stiliaus pojūtis, nepaneigsi jos dar ir gražios. Ir tik žvilgtelėjus gatvėje niekada nesuprasi ten tikras Louis Vuitton ar ne, labai daug šansų tikram, tiek pat — netikram gaminiui.


Kažin kokie mes, lietuviai, kitų akyse? Greičiausiai nė neturime išskirtinių, dominuojančių bruožų galinčių išskirti iš kitų. Mūsų per mažai, mes tik neseniai pradėjome keliauti, mes dar jauni ir maži. Bet visai kultūringi ir neišsišokantys. Bent jau kiek teko sutikti kelyje... Kartais išsprūsta pasipūtimo gaidelė, kartais visažinis pagyrūnas prabyla, kiek visko žino, kiek matė, o kiek turi… Kartais viskas ir visur blogai, tai karšta, tai šalta, tai brangu, tai neskanu, tai nešvaru, tai negražu, tai čiužinys per kietas. O tas grožis ir gėris tai toks subjektyvus, taip, galima lyginti krikštolo skaidrumo vandenį Filipinų paplūdimiuose, bet galima prisiminti Baltijos jūrą ir jau neblogai, ką manai? Be to, suteiktos visos galimybės rinktis.

Mes visi esame dalis to paties, tačiau išreiškiame save kitaip — per drabužius, maistą, muziką, šokį, šventes. Per kultūrą. Tuos skirtumus ir pastebime. Nereiškia, kad reikia juos visus mėgti, bet ir nereikia bandyti keisti. Svarbu išmokti toleruoti ir gerbti. Mes nevalgome rankomis, kaip tai įprasta Indijoje, Nepale, bet man tai netrukdo sėdėti prie vieno stalo su taip valgančiais. Mes nevalgome susėdę ant žemės, kaip tai vis dar įprasta Tailande. Daugumoje Azijos šalių vis dar normalu pritupiami tualetai. Pamenate, sovietmečiu ir pas mus tokių buvo, mes laimingi, nes pažengėme truputį į priekį. Pala pala, ar tik nėra toks likęs Kryžkalnio autobusų stotyje…?!


Ačiū skaičiusiems. Jeigu patiko spausk mažą žalią širdelę žemiau 💚. Man bus malonu, o taip pat tai padės kitiems žmonėms rasti mano istorijas/pasakojimus.


Show your support

Clapping shows how much you appreciated Monika Pociute’s story.