Keturi sezonai

Ko ieškojau ir ką radau? Be egzistencinių klausimų ir nušvitusių atsakymų į juos, be savęs paieškų ir pabėgimo nuo praeities istorijų. Paleidome sniego gniūžtę nuo kalno ir sustabdyti ją jau buvo sunku. Stebuklai nevyksta kalnuose, nei ten kur esi dabar, nėra ten nieko antgamtiško ar mistiško, niekas nenulipdo tavęs kitokio, kokiu norėtumei būti, ar kokiu įsivaizduoji galinčiu būti. Stebuklais aš netikiu. Bet tikiu, kad stebuklus kuriame patys, tikiu savimi ir savo širdim. Ne visada žinau ko noriu, bet jau žinau ko nenoriu ir tai jau gerai, tiesa? Nenoriu blogų žmonių aplink, suvaidintų šypsenų ir draugų. Daug ką nubraukiau savyje, padėjau taškus ir nubrėžiau linijas, nebuvo lengva, bet reikėjo. O dabar, kai viskas nutilo ir nurimo, kai galiu atsisėsti tamsoje šiūrenant lengvam rudenėjančiam, bet dar šiltam, Ispanijos brizui, noriu tik vieno, klausytis tylos, džiaugtis ir dėkoti už šią dieną ir praėjusius metus. Už paprastai nepaprastas akimirkas už tylią ir nepopuliarią laimę, už nuobodžią ramybę širdyje. Žiežirbos manyje vis dar karštos dar spirga ir emocijų, kartais visai beprasmių, turiu į valias… Kai veržiasi per kraštus, susikaupiu, sudėlioju save į vietas ir tyloje medituoju…


Lygiai prieš metus, lapkričio 7 pasveikinti Nepalo pradėjome žygį, kilome ir leidomės vingiuotais ir siaurais Himalajų takais. Dulkėtomis skurdaus kaimo gatvėmis, spygliuotais miškais, ledinėmis ,,pieno” upėmis, sunkiai praeinamais takais, akmenų milžiniškomis nuošliaužomis nutiesusiomis kelią po galingo žemės drebėjimo. Mes sveikinomės ir tarėme ,,Namaste” kely sutiktiems vietiniams, murziniems ir snargliniems vaikams, ryškiaspalviais apdarais vilkinčioms moterims. Juokėmės ir verkėme, plyšo širdis žiūrint į vaikus žaidžiančius šalia sugriuvusių lūšnų, dainavome ir plojome šokantiems, stebėjome žvaigždėmis dabintą dangų, tokį ryškų ryškų… O žvaigždės krito mums į delnus. Galvojome neįtikėčiausius norus ir audėme svajones. Mes žygiavome, o priešaky keitėsi metų laikai, gamtinės zonos, žemę stingdė šaltis, padengė sniegu. Kalnų saulė svilino veidą, o snieguotos viršūnės buvo tikslas vedantis į priekį, nors sunku, nors pavargai ir manai, kad nebegali… Visada gali. Tylioje tamsioje naktyje prie laužo liepsnos šildėme sušalusias rankas ir gėrėme arbatą. Šaltu vandeniu prausėmės ir džiaugėmės. Bet viską viską pamiršti, viskas lieka už tavęs tą akimirką, kai pasieki 5135 m., aukštį Larkya La Pass, Manaslu, po visų 200 nueitų kilometrų užgimsta mintis — we made it! Belieka klausytis gamtos muzikos, atsisėsti ant sniego ir ištiesti pavargusias kojas, pajausti galingą kalnų didybę – akimirkos stebuklą.


Keitėsi sezonai, metai skaičiavo paskutiniąsias dienas, pasaulis laukė didžiųjų metų švenčių. Pasidavė Kalėdinių pirkinių karštinei, pirko, pardavinėjo, puošė namus ir dabino miestus, kepė imbierinius sausainius, gėrė karštą vyną. Pakavo dovanas ir lankė šeimas, sėdo prie vieno stalo ir dalinosi meile. Prie stalo dengto balta staltiese sėdome ir mes ant pusiaujo įsitaisiusiame Singapūre. Žavėjomės miestu jo švara ir tvarka, naujametinių lempučių sužibusia dvasia. Bet ne Šventų Kalėdų ta dvasia ir ne namų… Naujųjų Metų laukti nereikėjo, sugrįžę į Malaiziją tęsėme savo nekasdienišką kasdienybę, iš lėto keliavome, pažinome miestus ir salas. Nedidelėje jaukioje Penang saloje mes taip ir sutikome tuos 2016 – uosius, kukliai, be fanfarų ir dangų raižančių fejerverkų. Vėliau tik paaiškėjus, kad Kinų Naujieji Metai yra tie tikrieji Naujieji, kuriuos ir švenčia čia beveik dvi savaites. Tai sakykime šventėme ir mes. Gal ne taip sočiai ir plačiai kaip kinai, bet stebėjome gatvėse uždarytas kai kurias parduotuves ir įvairias įstaigas, sulėtėjusį įprastą gyvenimą, drakonų šokius ir išpuoštas šventyklas paskendusias smilkalų dūme.


Įsibėgėjusi, o gal prasidėjusi žiema nubloškė mus šiek tiek aukštyn į pačius Filipinus. Gąsdinanti ir nejauki Manila su nusikalstamumo ir pavojaus alsavimu sėlinančiu šalia. Nemenkais atstumais nutolusios salos nuskraidino į baltų paplūdimių oazę į kitą pasaulį. Ten merkėme kojas skaidriame vandenyje, plaukėme į negyvenamas salas, skrudinome odą dienos kaitroje, o akys raibo nuo žalios palmių spalvos ir atrodė, kad nieko gražiau nebegali būti.


Kai Facebook’as plyšo nuo Europoje bundančio pavasario, kai sprogo pumpurai ir iš proto ėjo gėlės Tailando salų kasdienybė pradėjo atsigauti po pačio sezono įkarščio ir ramiau išsitiesti. Stebuklingos gamtos apsupty, paplūdimių, saulėlydžių ir ištuštėjusių barų buvo pats įkarštis. Jūra šėlo mums už lango, o stipri audra grasino nunešianti stogą… Gėrėme stiprias atogražų liūtis, maudėmės gaivinančiame lietuje, sulaukę saulės ir vėl skubėjome į pliažą. Ir viskas buvo čia ir dabar, viskas tada kada reikia. Keitėsi žmonės ir veidai, tautybės, šalys, pasaulio kryptys, odos spalva. Sėdi ištiestomis kojomis, klausai gyvenimus, išsaugai deimantus atminty – žmones, nes jie nepaprasti. Ir meldi, kad nesustotų, kalbėtų, pasakotų, o vėliau, kaip po gero filmo dar gerą savaitę galvoji apie tai. Nes tos akimirkos trumpalaikės, pajauti gerą sielą ir jau sakai ,,iki”. Tokia ir misija, o gal paskirtis tos pažinties.


Skaičiavome laiką savaitėmis, mėnesiais, sezonais. Pagaliau ir pas Jus atėjo vasara, gal ne tokia apie kurią svajojote Lietuvoje, bet bent kalendorinė ji tikrai buvo. O mes vasaros taurę vis gėrėme ir ji neseko. Ilgėjomės namų ir paprastų stebuklų, svajojome susėdę apie rytinę kavą sekmadienį ryte – namuose. Bet širdys tuo pat metu troško dar daugiau, dar truputį nuotykio, dar iššūkio, nenupasakojamo jausmo ir laivės troškimo. Paleistų plaukų ir motorolerio… Trumpam kyštelėję nosį į Laos šalies sostinę, kurioje ramu, nėra Pietryčių Azijai būdingo šurmulio ir triukšmo. Skaudžios netolimos praeities šalis, žmonių palietusių širdį kraštas. Nuolankiu budizmu alsuojantis, kuklus ir nuskriaustas…


Ištiestomis rankomis, visu savo grožiu, išprotėjusiu šurmuliu, chaosu, pilnomis gatvėmis motorolerių mus pasitiko Vietnamas. Po metų mes ir vėl grįžome įsimylėti iš naujo. Aktyvus, judantis, nepavargstantis nuo turistų, muzikos, gatvės restoranų su mažomis kėdutėmis, su gilia autentiška dvasia ir draugiškais žmonėmis. Sėjome šypsenas, ištiestais delnais gaudėme ryškų dangų, braidėme po ryžių laukus. Niekada nebuvo gana tos energijos, ryto saulėtekio stebuklo, švytinčios gamtos ir visų gyvių nubudimo. Negalime vadintis klasikiniais turistais, du mėnesius mynėme vieno romantiškiausių miestų senas gatves, Hoi An, senamiesčio geltoni pastatai ir vakare sužibusios šviesos, švakių šviesoje apšviesti vakarojančių veidai. Tai uostas, kuriame išnyksta viskas kas buvo praeity, kas neduoda ramybės šiandien ir kas kankins rytoj, čia svetimos pasaulį kamuojančios bėdos. Ir mes buvome dalimi tos kasdienės tėkmės, tapydami savus paveikslus ir tirštindami spalvas, manydami, kad taip gražiau…


,,Tai gal jau laikas namo, o gal dar ne? O ką mes grįžę, gi vasara jau baiginėjasi, ruduo pakeliui, bus šalta ir niūru“… Ir tuomet priešaky tas momentas, kai atrodo įstrigai ir gali tęsti dar ir dar, nes tikrai gerai, nes iš širdies dainuoji, o viduje skamba toji muzika. Bet. Visas dvejones nubraukia viena akimirka, žinia, kad turime bilietus namo! Emocijų dviprasmybė: džiaugsmas, ilgesys, nekantrumas, o kartu sudie, tiek daug davusiai ir pasiėmusiai Azijai…


Hong Kong, kaip sulėtintam kine, apsvaigusiam rūke, šlapioje kaitroje, kitoje dimensijoje.

Sustojusios akimirkos akistatoje išblaivinančioje nerimą stūksantį viduje.

Aš bėgu jai iš paskos pasileidusi kasas, garsiai juokiuosi ir iš visos širdies švenčiu.

Kurie pasaulio miestai verti tos širdies, to jaudulio ir akimirkos svarbos?!

Niekas nežiba taip skaisčiai kaip mano akys,

Didingų šviesų apsupty, viskas išnyksta ir nublanksta prieš Tave,

Tą akimirką, kai žvelgiu pasauliui iš aukštai,

Kai dangus arti, kad atrodo liesti jį gali, kai žvaigždės virš galvos tau šypsos nuolatos.

Stebiu šviesų jūrą sau po kojomis aukštai aukštai virš debesų,

Skaičiuoju plaukiančias dangoraižių šviesas, jų muziką ir šokį,

Pirmą kartą tamsi naktis miela, ji šviesesnė nei buvo bet kada.

Man per mažai dangaus ir to miesto nesutelpančio džiaugsme.

Aš jį pavadinau kitaip,

Nes dabar viskam šviesa kita, sužibus naktyje ji jau niekada nebebus maža,

Supurtyk mane, jei aš vis dar rožiniam sapne.


Ačiū skaičiusiems. Jeigu patiko spausk mažą žalią širdelę žemiau 💚. Man bus malonu, o taip pat tai padės kitiems žmonėms rasti mano istorijas/pasakojimus.


One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.