MANILA – GYVENIMAS TARP MIRUSIŲJŲ…
--
Išgirdus žodį Filipinai, neretam iš mūsų priešaky išnyra nuostabios gamtos vaizdai, svajonių atostogos, balti paplūdimiai ir žydras vanduo – rojus, kurio nusipelnė ne kiekvienas, svajonė, kuri išsipildyti gali ne visiems… Ne visai taip, sakyčiau labiau stereotipinis požiūris, pirmiausia dėl to, kad svajonės tikrai pildosi, bet toji svajonė tikrai nebus sostinė Manila. Kadangi rojus neprasideda vos išlipus iš lėktuvo. Bet Jūs jį rasite tikrai, pasiekę kitas salas, o jų Filipinai turi nei daug nei mažai apie 7000, įsikūrusių Ramiojo vandenyno vakaruose… Ir tai vienintelė Azijos pietryčių valstybė neturinti sausumos sienų su kaimyninėmis valstybėmis, buvusi Ispanijos ir JAV kolonija, Nepriklausomybę atgavusi po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m.
Filipinų klimatas karštas ir drėgnas, tad atostogoms tinkamas turbūt ištisus metus, nebent lietingasis gali pakišti koją, mes buvome šaltąjį sezoną, na tai 30 turbūt visada, štai tau ir šaltasis :). Taifūnas čia dažnas svečias, džiaugiuosi mums neteko pasisveikinti… Na o žemės drebėjimai vyksta beveik nuolatos, tačiau per silpni, kad pajaustum, ir gerai…
Sostinės gatvės
Vaizdas nešokiravo, daugmaž to buvo galima tikėtis, miestas milijoninis, gatvėse chaosas, begalinės spūstys. Populiarieji ,,Džipniai“ (Jeepney)spalvingieji autobusiukai be taisyklių skrieja gatvėmis, jie kaip mūsų mikriukai, įlipi ir išlipi kur reikia. Džipniai linksmi, ryškūs, visi skirtingi, išpuošti pagal kiekvieno išmonę. Būtina pasivėžinti!
Jaudina vykstantis gyvenimas gatvėje, suręstos lūšnos čia pat ant šaligatvio, žaidžiantys ir besijuokiantys murzini vaikai… Šiukšlių krūvos, šalia vakarojanti ,,draugelių“ kompanija — vyrai, tėčiai, žaidžiantys kortomis, rūkantys ir niekur neskubantys. Žvilgsniai iškalbingi ir net nežinau, linksmi jie ar liūdni, skęstantys tamsiose akyse… Valandas skaičiuoja įprasta Filipinų sostinės diena, apkabinanti neišsenkantį skurdą ir laiminanti tikinčiuosius…
Miestas negalintis pasigirti saugumu, nepatarčiau netgi fotoaparatų nešiotis gatvėje demonstratyviai. Pirmosiomis valandomis erzino į akis lendantys gatvės prekeiviai, siūlantys savo prekes ir paslaugas, naglesni dar ir sekantys iš paskos nekreipdami dėmesio, kad kelis kartus jau pasakiai — No, Thank you!!! Bet… Pagavau save, jug negalima pykti, jie kitoje kultūroje augę ir gyvenę, jiems svetimas mandagumas ir mums priimtinos manieros…
Labiau nejaukumo jausmą, nei saugumo kėlė parduotuvėse, prekybos centruose stovintys apsaugos darbuotojai su labai galingais ginklais, nesmagu pro juos praeiti… Rankinės tikrinamos, skenuojamos leidžiantis į metro, prekybos centrą. Tai tik skatino nepamiršti koks nesaugus šis miestas.
Tačiau Manila turi ir savo gražiąją pusę, tai komercinis rajonas, kuriame įsikūrusios valstybinės institucijos, ambasados, bankai, restoranai ir didžiuliai prekybos centrai. Šiame rajone jau ir švaros daugiau, panašu į mums priimtinesnę civilizaciją, bet tik tiek …
Centras, Intramuras
Manilos senamiestis juosiamas stora mūrine siena likusia dar iš kolonijos laikų. Keletas krikščioniškų bažnyčių atlaikiusių karus, taifūnus ir žemės drebėjimus. Ispaniška dvasia niekur nedingusi, apie savo viešpatavimą šiose žemėse kalba pastatų architektūra, gatvių pavadinimai, žmonių pavardės, netgi valiuta – pesas… Ilgai neužsibuvome, kitaip tariant labiau užsidėjome pliusiuką, kad jau esame čia — pamatyti reikia. Bet nusivilti neteko!
Naktinis gyvenimas
Jeigu iš mano pasakojimo susidarė įspūdis, kaip nuobodaus ir skurdaus miesto, tai skubu taisyti, naktį gyvenimas tampa kitoks. Sužibusios restoranų šviesos ir muzika suburia būrį lankytojų. Ispaniška dvasia skambančioje muzikoje, šokiai. Prisėdome ir mes, naktinis vėjelis maloniai gaivina, leidžia atsikvėpti po karštos dienos…Užsibūname čia ilgiau, ne tik dėl kokteilių ir oro malonaus, mus įtraukė vykstantis veiksmas. Vakarui pasiruošusios vietinės damos, sužibusios pačiomis įvairiausiomis nakties spalvomis, išeina į darbą. Grožio ir kūno sudėjimo daugumai tikrai nepagailėta. Prostitucija Filipinuose nėra įteisinta, bet žaidžiama atviromis kortomis. Scenarijus paprastas, jos desperatiškai reikalauja vakariečių vyrų dėmesio, jo negavusios, kaip maitvanagiai puola pačios. Atrankos kriterijai čia neegzistuoja, svarbiausias vienas — baltas vyras. Viskas. Paprastai ,,limpa“, na o tuomet vakaras tik prasideda, amžiaus cenzo nėra, dažniausiai skirtumas milžiniškas. Apgailėtini vos judantys seneliai, bet filipinietė išdidžiai įsikibusi į parankę… Įdomus tas gyvenimas. Pirmieji vaizdai vertė stebėtis, ieškoti priežasčių, motyvų, bet po to supratau, toms mergaitėms šis vyras — laimėtas aukso puodas, o jam irgi… Prostitucija klesti daugumoje skurdžių Azijos šalių ir nėra ko didžiuotis.
Filipiniečių virtuvės ypatumai
Kadangi Filipinai krikščioniškas kraštas jie valgo panašiai kaip ir mes, kiauliena, jautiena, vištiena, žinoma žuvis, jūros gėrybės, ryžiai itin populiaru patiekalai kepti ant laužo, šventinis patiekalas – paršelis keptas ant iešmo. Jeigu klausite, ar filipiniečiai turi kokių keistenybių, mums neįprasto maisto, su malonumu atsakysiu – TAIP!!! Balutas – virtas kiaušinis su embrionu yra nacionalinis filipiniečių patiekalas. Nieko apie šį patiekalą nežinojome, tik matėme nuolat gatvėje. Marcel yra tas žmogus, kuris nori viską pabandyti, paragauti. Nusipirko balutą, pradėjo lupti lukštą ir tik pamatęs juodas viščiuko plunksnas, kojeles ir snapą išmetė į šiukšlių dėžę… Šio vaizdo dar ilgai negalėjo pamiršti, o man buvo linksma :).
Kinų kapinės
Didžiuliu plotu garsėjančiose kinų kapinėse įkurti mauzoliejai, apartamentai, vieni didesni, kiti mažesni, priklausomai nuo šeimos materialinės padėties, tačiau daugumoje įrengta elektra, vandens tiekimas, kambarius puošia ne tik gėlės ir žvakės, bet ir paveikslai, liustros, visai kaip namuose. Manijos lūšnynuose gyvenantys žmonės galėtų tik pasvajoti apie tokius namus… Taigi, būdami Maniloje, būtinai raskite tam laiko. Aikščiojau iš nuostabos vaikštinėdama šiose kapinėse, tačiau tai dar ne viskas, ką yra paruošusios Manilos kapinės…
Gyvųjų ir mirusiųjų namai
Siaubą ir šiurpą keliantys nesuvokiami vaizdai. Taip, čia gyvena žmonės, savo namais vadinantys kapines, šeimos su vaikais, dideliais ir mažais, jauni ir seni. Savo namus įsirengę tiesiog ant antkapių arba kambarį primenančiame nedideliame aptvertame plote su stogu virš galvos. Ir tie kambariai tapę gyvujų namais, kryžių ir šventųjų paveikslų apsuptyje, čia jie miega, valgo, gimsta vaikai, štai šalia įrengta virtuvė… Šie žmonės neturintys pajamų šaltinio, arba pasitenkinantys pavieniais darbais uoste. Mirusiųjų apsuptyje vyksta ,,normalus“ gyvųjų gyvenimas, skamba muzika, vaikai žaidžia krepšinį, biliardą, šalia parduotuvė, pardavinėjami gaivieji gėrimai, sultys, netoliese kepama mėsa ant laužo… Nesužadinau apetito? Mažiesiems kapinių gyventojams, tai visiškai normali aplinka, kitokios jie neregėjo, o mumyse po viešnagės bunda begalė minčių…
Sakoma Manila atgrąsi tik pirmąsias dienas, kuo ilgiau tenka pabūti, tuo labiau ji tave įtraukia į savo kitokį gyvenimą, kitokią aplinką. Ir pamilti ją galima, tik reikia laiko… Kitaip jug būtų neįdomu keliauti, jeigu visi miestai būtų panašūs: gražūs, švarūs ir saugūs. Aš mokausi pamilti juos visus ir kuo chaotiškiau, netobuliau, tuo įspūdžių atmintyje daugiau, nė nepajauti, kaip jie nusėda tavo pasąmonėje…
Tariu ačiū už sugaištą laiką skaitant ir iki pasimatymo nepaprasto grožio saloje – Palawan…
Jeigu perskaitei viską iki galo, galbūt bus įdomūs ir kiti mano publikuoti Blog’ai:
Arba sek mane Instagram, kuriame rasi daugiau nuotraukų iš kiekvienos kelionių dienos.
