Rytų Pasaulio Paryžius

Traukinio bėgių gaudesy nutyla miesto daina palikdama šlamančią atsisveikinimo melodiją perone. Už sekančio posūkio nauji toliai, kita pasaka, kita diena. Traukinys dunda vingiuodamas bėgiais. Garso kolonėlės plyšta nuo vietnamietiškos muzikos. Negaliu paaiškinti kodėl, bet man patinka ji, romantiška ir truputį dvelkianti kokia tai nesuvokiama nostalgija, gali taip būti? Tokia svajinga ir įkvepianti. Ji dalis to skonio, kiekvienos dienos ryškios akimirkos, ryškiai žalių ryžių laukų, sostinės gatvių ryto šurmulio, trikampių kepurių blyškaus silueto, to reginio pro traukinio langą, upės vingio, stiprios kavos aromato ir aišku — saulėlydžio. To, kurį aprašyti sunku. Priešais įsitaisiusios užmiesčio močiutės ryškių akių, pavargusių rankų ir sunkių pečių. Vaiko nedrąsios šypsenos ir spindinčių akių, smalsaus žvilgsnio. Leidžiamės žemyn, į pietus traukiame. O tuo tarpu mintimis apie savaitę Azijos Paryžiuje — Hanoi.


Nubudęs rytas bučiuoja pramerktas akis, saulės spinduliai žaidžia prieblandos šešėlyje. Kviečiu saulę vidun praverdama langą. Priglaudžiu skruostu švelnią šilumą ir dėkoju už tai, tikrai nuoširdžiai — toks geras jausmas! Žvelgiu žemyn į triukšmingą nubudusį miestą, tolyje plevenančią raudoną vėliavą, namų stogus, užvertas langines ir terasas. Norisi kuo greičiau pranykti miesto triukšme. Mažose senamiesčio gatvelėse telpa viskas, bet kaip sulipdyti siauri į ilgį išstypę pastatai, štai čia viešbutis, įžengus vidun ne toks jau ir mažas, pasirodo. Gatvės gyvena savomis taisyklėmis, kokiomis — neaišku, bet gyvos, judrios ir triukšmingos transporto priemonių signalais. Praveriu viešbučio duris ir pranykstu šurmuly. Kartu su vietiniais, kurių visas gyvenimas gatvėje, kartu su turistais tiriančiais miestą ir aišku su motoroleriais — gatvių valdovais. Svarbiausia nebijoti jų, per keletą dienų apšilti ir išmokti taisykles, kaip pereiti gatvę, kurioje nei ženklai, nei šviesoforai neegzistuoja. Tiesiog eini, iš lėto, pradžioje nejauku, bet jie apvažiuos tave, sustos, praleis, svarbu nesiblaškyti ir nedaryti staigių judesių.

Persistengti iš nežinojimo, o gal neatsargumo. Išmokti, suprasti ir nekartoti, o gal ir vėl paaštrinti gyvenimą, tą vieną akimirką deginančiu čili pipiru, nuryti ir verkti.

Koks gi tas Hanoi? Klausiu savęs ir kartu dėlioju mintis. Pirmiausia, tai didžiulis miestas ir tai jauti kiekvieną akimirką. Į nugarą alsuoja mažos senamiesčio gatvelės, apraizgytos elektros laidais, vietiniai restoranėliai možomis plastikinėmis kėdutėmis. Gėlės, na pagaliau, senai matytos, tokios gražios, turtingos spalvomis, pavydėtino grožio žiedais sugulusios ant dviračio… Moterys slepiančios juodus, kaip smala plaukus ir veidus po vietnamietiškomis kapurėmis, rankas nuo nuostabaus įdegio — po pirštinėmis. Keista, Azijoje įdegis signalizuoja vargą, sunkų darbą ryžių laukuose, tad moterys daro viską, kad pasislėptų nuo saulės spindulių, kartu naudoja odą balinančius kremus. Vakarietės, atvirkščiai, mėgaujasi saulės vonių paliktu įdegiu ir vargo simbolika čia neegzistuoja… Vietnamietės dirba sunkiai, pečius slegia sunkūs nešuliai, parduoti reikia vaisius ir daržoves. Užtat vyrų reikalai kartais kitokie, čirška, čiulba, liejasi alaus puta, smagi ir nerūpestinga. Prisėdame ir mes, taip įdomiau, su vietiniais, gi ne kasdien. Stebime aplinką, jie stebi mus, susidaužiame stiklinėmis pigaus vietinio alaus ir fotografuojamės. Vienas drąsesnis nuo gretimo stalo panoro mat turėti nuotrauką su egzotiška ,,šviesiaplauke”. Linksma ne kitaip. Ragauti, skanauti ir mėgautis ryžių makaronų ir jautienos sriuba, kabinti šaukštais ir pagaliukais, braukti ašarą ir prakaitą nuo kaktos, ne dėl karščio, o padauginto aštrumo. Trupinti prancūzišką batoną, kuris populiarumu nenusileidžia kitiems patiekalams, su vištiena, kumpiu, sūriu ir daržovėmis. Koriandra strykšta per kraštus. Nepatinka ji man…


Myliu Hanoi šurmulį. Myliu rytą šalia Hoan Kiem ežero miesto centre, sportuojančius, šokančius vietinius. Pilna pakrante motyvuojančių ir verčiančių nesustoti, judėti į priekį. Kai užuodi tvyrantį skonį ore, kai gali daugiau negu manai, kai pakanka įkvėpimo mažo gurkšnio, kad pajaustum malonumą, kad mėgautumeisi. Nepamiršiu naktinio, beprotiško ir turistinio, muzika ir juoku nuspalvinto senamiesčio. Gyvybės ir gyvenimo spalvomis alsuojančio, siaučiančio, lyjančio gyvybės lietumi. Tai ir mėgaujuosi, tavimi mieste, tu draugiškas ir malonus, tu svetingas ir dosnus, dovanojai nepaprastą savaitę, nesuskaičiuojamas laimės akimirkas. Sakau iki, dar tikrai tikrai kada nors… Kartu su muzika plevenančia atminty ir nusėdusia širdy.


Jeigu tau patiko, prašau paspausk žemiau esančią žalią širdelę ⬇️


Jeigu perskaitei viską iki galo, galbūt bus įdomūs ir kiti mano publikuoti Blog’ai:

Arba sek mane Instagram, rasi daugiau nuotraukų iš kiekvienos kelionių dienos.

instagram.com/monikapoc

twitter.com/monikapoc

pociute.com

One clap, two clap, three clap, forty?

By clapping more or less, you can signal to us which stories really stand out.