[trumpai ir saldžiai] — Būna kartais.

Ar esu minėjusi apie vieną savo silpnybių? Greičiausiai ne. Bet tie, kurie retkarčiais permeta akimis mano pirmadieninius pasakojimus galėjo pastebėti. Aš įsimyliu visus, beveik visus, miestus, šalis ir vietas, kuriose tenka būti. Tikrai nepagražinu nei kiek! Paliekant nuošalį tam tikras smulkmenas, gi negali būti visada ir viskas — amazing. Ir nėra, ypač po 9 mėnesių kelionės. Būna visko. Būna dėl taksisto žioplumo nespėji į lėktuvą, susinervini, nes tai kainuoja naujus lėktuvo bilietus. Būna padavėja nelabai supranta anglų kalbos ir atneša omletą su svogūnais, nors minėjai keliskart, ,,no onions, please”, atrodė suprato, vėliau paaiškėjo— ne. Šiaip tai iškrapštyčiau be problemų, praktikos turiu, bet iš omleto sunkiau, jie ten viduje ir jų daug, tai aišku, kad džiaugsmu netrykštu… Būna, sėdi tokiame pilname turistų mikro autobuse, kad pajudėti nelabai gali ir vis lipa žmonės su bagažu, lagaminais ir nebesupranti, guminė ši transporto priemonė, ar ne…? O dar vairuotojas lekia, kaip išprotėjęs vingiuotais siaurais keliais ir lenkia viską iš eilės kas pasitaiko kelyje, ir jau tik akimirkos reikalas, kai norisi iš galo sušukti: ej, can you relax little bit, please? Bet aišku nesakai, susilaikai, kažkaip nepatogu… Būna, įžengi į viešbučio kambarį ir supranti, vaizdas nei kiek neprimena to matytojo dailiose fotografijose. Surauki nosį, nes tikėjaisi ko kito, visada taip, daug mieliau būti maloniai nustebintam, nei atvirkščiai. Dar būna, pasiilgsti namų, taip labai, kad atrodo jie atstotų bet kurį paplūdimį, bet kurį baseiną ir palmę, bet kurį naują saulėtą nuotykį. Netgi lietus barbenantis į langus atrodo jaukus. Įsivaizduojate, lietus? Bet šis jausmas trumpalaikis, nes žinai, gali bet kada, niekas nelaiko, tai dar ir laikausi. Tai tik keli ,,būna”, o kiek jų jau buvo, kiek jų dar bus, kiek jų jau pamiršta, nes nereikšmingi, nes viskas gerai. Nes tai kelias, ilgas, tolimas ir dulkėmis nuklotas, duobėtas ir nelygus, bet koks svaiginantis ir viliojantis! Ir niekada nežinai kur būsi nustebintas, kur gali pasikeisti tavo planas, todėl ir nuotykis, todėl niekada nepamirši. Ir netgi tie ,,būna” trumpalaikiai nesmagumai. Nes atsikvošėji, papurtai save ir sakai: ej, ar tikrai tavo gyvenimas toks blogas, ar tikrai toks reikšmingas tas omletas su svogūnais ir viešbučio kambarys, gi šiaip jau pagalvojus nėra toks blogas, švarus ir tvarkingas, o omletą galima pabandyti užsakyti iš naujo, tik jau žodį ,,onions” išvertus į vietinę kalbą, tada jau tikrai bus aišku. Jau patikrinta ir veikia! Ir tuomet, kai būni akistatoje su savimi, niekas nebestebina viskas iš eilės, supranti, kad viskas puiku, kad viskas nepamirštama, kad galbūt niekada daugiau nepakartosi, niekada nebebūsi čia ir tuomet visos akimirkos įgauna ypatingą reikšmę. Nes jos ir yra tokios, na tokios, trumpai tariant ypatingos.

Ačiū skaičiusiems. Jeigu patiko spausk mažą žalią širdelę žemiau 💚. Man bus malonu, o taip pat tai padės kitiems žmonėms rasti mano istorijas/pasakojimus.