[trumpai ir saldžiai] laiškas Tau

Kai žiūrėsiu į danguje skubančius debesis noriu, kad dar pabūtum

neleisk audros debesims pasiglemžti šviesos.

Kai stovėsiu kalno viršūnėje galvosiu apie praėjusius metus

sulaikyk prisiminimų tėkmę, padėk nepaleisti tos vilties.

Kai visi aplink meluos, kai nemylės, kai pikti žodžiai žeis labiau už tylą

būk ta viltis, kuri sušildo ir apglėbia pečius.

Kai medžių lapai ims po mažu gelsti ir kristi man į delnus

duok ranką ir eik su manim į voratinklių gijomis išpuoštą girią.

Kai mano plaukus taršys pasiutęs vėjas, o žodžiai šauks dar pabūk

Tu jauskis laisvai neatsigręžti.

Aš lauksiu vistiek kada nuspręsi grįžti

Ir vėl šokti, braidyti po pievą, juoktis.

Aš vistiek būsiu, iki kol sužinosiu, kad jau pasiruošusi

Ir netgi jei atrodys, kad laukiu amžinybę.

Noriu būti amžinai dėkinga, net jei ir nebesusitiksime

Net jei audros debesys dar ilgai šildys skaidrią padangę.

Aš žinau tu būsi kažkur čia pat saulės ir vėjo nuskrudintu veidu

O kol kas apkabink mane stipriau, kad sušilčiau kol ruduo barsis už lango.

Kol saulė ir vėl pakils ryte ryški ir kaitri nutūps ant mano pečių

Mano širdyje ir vėl sužibs viltis, ji grįžo — mano vasara grįžo.


Ačiū skaičiusiems. Jeigu patiko spausk mažą žalią širdelę žemiau 💚. Man bus malonu, o taip pat tai padės kitiems žmonėms rasti mano istorijas/pasakojimus.


O štai čia rasi daugiau pasakojimų:

Akimirkas, įspūdžius, trumpus video ir ne tik kolekcionuoju ir dalinuosi jais beveik kasdien ČIA:

instagram.com/monikapoc

twitter.com/monikapoc

pociute.com

Like what you read? Give Monika Pociute a round of applause.

From a quick cheer to a standing ovation, clap to show how much you enjoyed this story.